Friedrichshafen G.III

Friedrichshafen G.III
Friedrischshafen G.III, ginkluotas stebėtojo kabinoje sumontuotu Bergman kulkosvaidžiu
Tipas	vidutinis bombonešis
Gamintojas	Flugzeugbau Friedrichshafen GmbH
Kūrėjas	Karl Gehlen
Pirmas skrydis	1917 m.
Pradėtas naudoti	1917 m.
Pagrindiniai naudotojai	Luftstreitkräfte
Pagaminta vnt.	~734, iš jų G.III Friedrichshafen: 309 Daimler: 160 Hansa-Brandenburg: 75 G.IIIa Friedrichshafen: ~100 Daimler: 70 Hansa-Brandenburg: ~20
Prototipas	Friedrichshafen G.II

Friedrichshafen G.III (gamyklinis pavadinimas FF.45) buvo „G“ tipo vidutinis bombonešis, kurį suprojektavo ir gamino Volkietijos Imperijos įmonė „Flugzeugbau Friedrichshafen“. Pirmojo pasaulinio karo metais juos naudojo Vokietijos imperijos karinės oro pajėgos taktinėms ir ribotoms strateginėms bombardavimo operacijoms. Pasibaigus karui nemažai „Friedrichshafen“ bombonešių buvo pertvarkyti į transportinius orlaivius, keletas – į keleivinius lėktuvus. Vieną arba du šio tipo orlaivius naudojo ir Lietuvos karo aviacija.

Sukūrimas

Friedrichshafen G.IIIa buvo medinės konstrukcijos biplanas. Sparnai su mediniais lonžeronais, tarpusavyje sujungti spyriais ir plieninėmis atatampomis. Tik centrinė sparnus jungianti dalis turėjo iš plieno vamzdelių suvirintą lonžeroną. Priekinė sparnų briauna aptraukta klijuote, likusioji – nitrolaku impregnuota drobe. Liemens priekinė dalis – taip pat klijuote, už pilotų kabinų – drobe. Vairai suvirinti iš plonų vamzdelių, aptraukti drobe. Pagrindiniai važiuoklės ratai – su plieniniais spyruokliniais amortizatoriais. Uodegoje įtaisytas amortizuojantis ramstis. Kai kurie Friedrichshafen G. III a buvo su priekyje įtaisytu ratu.^[1]

Pagrindu 1917 m. pradžioje sukurtam G.III buvo nuo 1916 m. gamintas mažesnis ir lėtesnis Friedrichshafen modelis G.II. Nors vizualiai panašus į G.II, G.III buvo ilgesnis ir turėjo ilgesnius sparnus. Dėl to tarp sparnų esančių spyrių skaičių teko padidinti iki trijų porų kiekvienoje fiuzeliažo pusėje. G.III eksploatacijos patirtis atskleidė kapotavimo (vertimosi per nosį tupiant) tendenciją, keliančią mirtiną pavojų nosyje esančiai įgulai ir pilotui. Friedrichshafen inžinieriai šią problemą išsprendė po priekinio šaulio vieta sumontuodami papildomą važiuoklės ratą.

Į G.III buvo montuojami keturi 190 kW (260 AG) galios vienaeiliai šešių cilindrų vidaus degimo varikliai „Mercedes D.IVa".

Didesnė variklių galia leido padidinti keliamąją galią, dėl ko orlaivis galėjo pakelti iki 1000 kg bombų, nors tai smarkiai sumažino skrydžio nuotolį. Praktikoje bombų krovinys retai kada viršydavo 600 kg. Bombas buvo galima gabenti ir orlaivio viduje, tačiau dauguma jų buvo montuojamos ant nuimamų išorinių laikiklių. Dažniausiai naudotos supaprastintos P.u.W. bombos, taip buvo naudojama specializuota amunicija, pavyzdžiui, oro minos.

Gamybos metu buvo sukurti du G.III variantai: G.IIIa ir G.IIIb.

Variantai

Friedrichshafen G.IIIa, po karo eksponuotas Jungtinėje Karalystėje

G.III gamybos užsakymus vykdė „Friedrichshafen“ (709 orlaivių), „Daimler“ (75 orlaiviai) ir „Hanseatische Flugzeug Werke“ (280 orlaivių). Dauguma šių užsakymų buvo įvykdyti iki karo pabaigos.

Friedrichshafen G.IIIa

Šiame variante buvo montuojamas dėžės formos dvejų uodegos stabilizatorių blokas, pagerinęs orlaivio valdomumą skrendant vienu varikliu. Kita modifikacija numatė trečią 7,92 mm kulkosvaidį, skirtą kovoti su britų naktiniais naikintuvais. Pastarieji mėgdavo atakuoti vokiečių bombonešius iš apatinės pussferės, naudodamiesi tuo, kad bombonešio įgulai buvo sunku juos pastebėti, o bombonešio siluetas buvo gerai matomas naktiniame danguje. Šis kulkosvaidis buvo montuojamas šalia galinio kulkosvaidžio ant grindyse tvirtinamo stumdomo vamzdinio rėmo. Iš jo buvo šaudoma žemyn per mažą nuožulnų tunelį, išpjautą galinio fiuzeliažo apačioje.

Friedrichshafen G.IIIb

Sudužęs Friedrichshafen G.III, 1918 m. Vokietijos pavasario kampanija, 1918 m. kovas-liepa.

Paskutiniais karo metais „G.IIIa" gamyboje pakeitė modernizuotas modelis „G.IIIb". „G.IIIb" iš esmės buvo nedidelė modifikacija su perprojektuota galinio kulkosvaidžio vieta, kuri atviru praėjimu buvo sujungta su piloto kabina.

Friedrichshafen G.IIIa (Oef) 54 serija

„Friedrichshafen G.IIIa" licenciją įsigijo Austrijos ir Vengrijos aviacijos koncernas (vok. Luftfahrttruppe) „Oesterreichische Flugzeugfabrik“ AG (Oeffag), tačiau projektas buvo nutrauktas dėl prieš planuotą gamybos pradžią pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo.

Konversijos į transporto ir keleivinius orlaivius

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijos vyriausybė ir bent viena komercinė oro linijų bendrovė „Deutsche Luft-Reederei“ (DLR) Friedrichshafen G.III serijos orlaivius naudojo gabenti paštui, svarbiems kroviniams ir atsitiktiniams keleiviams įvairiomis kryptimis, įskaitant tolimus skrydžius į Ukrainą.

Šiuo tikslu standartinis bombonešis, paprastai G.IIIa arba G.IIIb, buvo modifikuojamas, išmontuojant ginkluotę ir vietoje galinio kulkosvaidžio lizdo sumontuojant krovinių skyrių. Kai kuriuose DLR orlaiviuose vietoje galinio kulkosvaidžio lizdo buvo įrengiamas įstiklintas keleivių salonas. Versalio sutartimi sąjungininkai uždraudė naudoti visus šiuos lėktuvus.

Naudojimas

Friedrichshafen G.III

G.III serijos modeliai karo pabaigoje sudarė didelę Luftstreitkräfte bombonešių pajėgų dalį.^[2] G.III serijos bombonešiai buvo daugiausiai naudojami Vakarų fronte, kur jie pasiekdavo didelį efektą.^[3] Friedrichshafen G.III / IIIa buvo gausiausias vokiečių bombonešių tipas ir jie buvo atsakingi už didžiausią dalį žalos, kurią padarė Vokietijos bombonešių pajėgos.^[4] Bombonešiai Friedrichshafen buvo naudojami atakoms prieš taktinius taikinius sąjungininkų užnugaryje ir strateginiams oro reidams prieš didžiuosius miestus, tokius kaip Paryžius. Kiek žinoma, Friedrichshafen bombonešiai niekada nedalyvavo strateginiuose oro reiduose prieš Didžiąją Britaniją.^[5] Reidai prieš Britaniją buvo atliekami išskirtinai ^[6] Gotha G. IV ir G.V vidutiniais bombonešiais, Zeppelin-Staaken R.IV sunkiaisiais bombonešiais ir Zeppelin dirižabliais.

G.III buvo mėgstamas karinių įgulų dėl savo keliamosios galios, patikimumo ir tvirtumo.^[7] Dėl tų pačių savybių Friedrichshafen G.III / IIIa per savo trumpą pokario karjerą tapo populiarus ir tarp komercinių operatorių tiek kaip krovininis, tiek ir kaip keleivinis orlaivis.

Lietuvoje

Lietuvos karo aviacijos Friedrichshafen G.IIIa Nr. 21 Kauno aerodrome, 1927 m.

Lietuvos kariuomenės 1919 m. lapkričio 23 d. ties Radviliškiu iš bermontininkų atkovotame traukinyje tarp kitų karinių lėktuvų buvo vienas bombonešis Friedrichshafen G.IIIa.

1920 m. kovo 3 d. netoli Kauno Lietuvos kariuomenė apšaudė ir privertė nusileisti sieną pažeidusį G.III, kuriuo iš Maskvos į Šveicariją buvo skraidinamas 1918 m. sausio 14 d, per pasikėsinimą į Leniną sužeisas Vokietijos komunistinio judėjimo lyderis Friedrich Platten. Konfiskuotas aplaužytas lėktuvas buvo atiduotas remontuoti į Karo aviacijos dirbtuves. Atstatytą lėktuvą 1921 m. gegužės 21 d. ore išbandė Lietuvos karo aviacijos samdytas lakūnas Josef Komandel. Orlaivis buvo eksploatuojamas iki avarijos 1923 m. liepos mėn. Daugumoje išlikusių nuotraukų šis orlaivis yra be numerio.^[8] Yra keletas nuotraukų, kuriose užfiksuotas „lietuviškas“ G.III su dvigubu kryžiumi ir numeriu „23“, kitose – su numeriu „236“.

1927 m. Karo aviacijos dirbtuvėse iš atsarginių dalių buvo pastatytas dar vienas Friedrichshafen G.IIIa.^[9] Jis gavo numerį 21 ir buvo eksploatuojamas bent iki 1930 m.

Avarijos ir katastrofos

1920 m. kovo 3 d. greta Kauno avariją aviakompanijos „Deutsche Luft-Rederei“ Friedrichshafen G.IIIa

1920 m. kovo 3 d. apšaudytas nuo žemės priverstinai tūpdamas Linksmakalnio (Aleksoto) aerodrome pievoje prie Kauno tvirtovės IX forto nukrito ir apsivertė Vokietijos aviakompanijos DLR (vok. Deutsche Luft – Reederei) į pašto lėktuvą perdirbtas bombonešis G.III su kroviniu ir keleiviais nelegaliai skridęs iš Maskvos į Berlyną. Pilotai ir keleiviai nenukentėjo.

1923 m. liepos 13 dieną tuo laiku ėjęs Mokomosios eskadrilės vado pareigas aviacijos kapitonas Antanas Gustaitis su Friedrichshafen G. III pasikvietė paskraidyti aerodrome buvusius bičiulius – lakūnus Viktorą Reimontą, Stasį Tumą, Viktorą Čemarką, Mykolą Mačioką ir Grigorijų tHeidrikį. 200 metrų aukštyje atliekant posūkį orlaivis pateko į suktuką ir sudužo. Buvusieji lėktuve tik nežymiai susižalojo. Vienų šaltinių tegimu, po avarijos lėktuvo nepavyko suremontuoti,^[10] visgi labai tikėtina, kad dalis jo agregatų buvo panaudota 1927 m. rugpjūčio mėn. Karo aviacijos dirbtuvėse A. Bliumentalio iniciatyva pastatytam „lietuviškam“ G.III.

Operatoriai

Lietuvos karo aviacijos Friedrichshafen G.IIIa po avarijos prie Žagariškių kaimo, 1923 m. liepos 13 d.

 Vokietijos imperija

• Luftstreitkrafte

 Lietuva

• Lietuvos karinės oro pajėgos – 2 orlaiviai, iš kurių vienas (Nr. 236) skraidė 1920–1923 m.^[1]

 Lenkija

• Lenkijos karinės oro pajėgos – 2 arba 3 orlaiviai, naudoti 1920 m. Lenkijos ir Sovietų karo metu

 Švedija

• Švedijos karinės oro pajėgos

Specifikacijos (Friedrichshafen G.III)

Friedrichshafen G.III aprašymas JAV kariniame žinyne

• Įgula: 3: pilotas, mechanikas-šaulys, šaulys

• Ilgis: 12,65 m
• Sparno mojis: 23,85 m
• Aukštis: 4,14 m
• Sparnų plotas: 95,0 m²
• Svoris:
  • tuščio: 2 371 kg
  • maksimalus kilimo : 3 795 kg

Virš Anglijos numušto vokiečių bombonešio variklis Mercedes D.IV

• Varikliai: du 190 kW (260 AG) galios šešių cilindrų vienaeiliai vandeniu aušinami stūmokliniai vidaus degimo varikliai „Mercedes D.IVa"

• Maksimalus greitis: 140 km/h (87 mylios per valandą, 76 mazgai)
• Skrydžio nuotolis: 525 km (326 mylios, 283 jūrmylės)^[11]
• Skrydžio trukmė: 5 valandos
• Skrydžio lubos: 4.500 m (14.800 pėdų)

Ginkluotė

• Kulkosvaidžiai: paprastai 2-3 × 7,92 mm kulkosvaidžiai "Parabellum MG14" , naudojantys 7,92×57mm Mauser šovinius.
• Bombos: įvairūs 12,5 kg, 50 kg, 100 kg, 300 kg ar 1.000 kg P.u. W bombų ar oro minų deriniai, kurių maksimalus svoris sudarė iki 1 000 kg.

Taip pat skaitykite

Panašaus laikotarpio, paskirties, konstrukcijos orlaiviai

• Gotha G.V
• AEG G.V

Literatūra

• (EN) Batchelor, John; Lowe, Malcolm V. (2005). The complete encyclopedia of flight (reprint ed.). Chartwell Books. ISBN 9789036616003.
• (EN) Grosz, Peter M. (1995). Windsock datafile 51 : AEG G. IV. Berkhamsted: Albatros Productions. ISBN 0-948414-68-5.
• (EN) Grosz, Peter M. (1995). Windsock datafile 65 : Friedrichshafen G.III / G.IIIa. Berkhamsted: Albatros Productions. ISBN 0-948414-97-9.
• (EN) Grosz, Peter M. (1995). Windsock datafile Special : Gotha!. Berkhamsted: Albatros Productions. ISBN 0-948414-57-X.
• (LT) Friedrichshafen G. III a, Plieno sparnai.
• (EN) Haddow, G.W.; Grosz, Peter M. (1988). The German Giants – The German R-Planes 1914–1918 (3rd ed.). London: Putnam. ISBN 0-85177-812-7.
• (EN) Fredette, Raymond H. (1991). The sky on fire : the First Battle of Britain, 1917–1918. Washington D.C.: University of Alabama Press. ISBN 1-56098-016-8.
• (EN) Imrie, Alex (1971). Pictorial History of the German Army Air Service 1914–1918. Chicago.
• (EN) Harvey, Arnold D. (1993). Collision of empires : Britain in three world wars, 1793–1945. London: Hambledon Press. ISBN 1-85285-078-7.
• (LT) Ramoška, Gytis, Lėktuvai, pagaminti Kaune, Plieno sparnai, Nr. 4

Išnašos

1. Friedrichshafen G. III a, Plieno sparnai.
2. Gamybos skaičiai pateikiami: Groz (1994, 1995, 1997)
3. Vokiečių bombonešių efektyvumą I Pasauliniame kare liudija daug šaltinių: Imrie (1971), Groz (1988, 1994, 1995, 1997), Fredette (1991).
4. Nors ir ne tokie mirtini, kaip II Pasaulinio karo bombonešiai, I Pasauliniame kare bombonešiai atliko nemažai daug žalos padariusių antskrydžių. Vienas pavyzdys – 1918 m. rugpjūčio 11 d. antskrydis prieš britų II bazės mechanikos depą, kurio metu buvo sunaikinta daugiau nei 20 tūkst. automobilių skirtų dalių. Tai buvo maždaug pusė visų britų Vakarų fronte turėtų motorinių sausumos transporto priemonių. (Harvey, 1993, P.401). Finansinė nuostolių išraiška buvo 1,25 mln. svarų ir buvo lygi visiems I pasaulinio karo metu vykdytų antskrydžių prieš Britaniją padarytiems nuostoliams. (Imrie 1991, p.6).
5. Peter Cooksley,German bombers of World War I in action, Squadron/Signal No.173, ISBN 0-89747-416-3, p.16.
6. Antskrydžių istoriją žr. Fredette (1991) ir Groz et. al (1988).
7. G.III/G.IIIa keliamoji galia buvo 1235/1500 kg, G.IV – 730 kg, AEG G.IV – 1235 kg. Groz (1994 P.15, 1995 P.36, 1997 P.31).
8. Žr. paieška LIMIS duomenų bazėje: https://www.limis.lt/greita-paieska/rezultatai/-/exhibitList/form?query=friedrichshafen&searchOnlySimpleMetadata=false&searchOnlyWithImages=false&searchInExhibits=true&searchInArchives=true&searchInLibraries=true&searchInAudioVideo=true&searchInPhotos=true&s_tab=&s_id=6SJgnOqmmrwFgKW6&backUrl=https%3a%2f%2fwww.limis.lt%2fgreita-paieska%2f-%2fexhibitSearchFast%2fform&listDisplayMode=simple&_exhibitListportlet_WAR_limiskportlet_searchType=&page=1&rowsOnPage=48 Archyvuota kopija 2022-07-20 iš Wayback Machine projekto.
9. Ramoška, Gytis, Lėktuvai, pagaminti Kaune, Plieno sparnai, Nr. 4
10. Friedrichshafen G. III a, http://www.plienosparnai.lt/page.php?853
11. Skrydžio nuotolis tuometiniuose dokumentuose ne visuomet buvo nurodomas. Vietoje to buvo žymima maksimali skrydžio trukmė, pvz. '5 valandos'. Ji dažnai buvo padidinama montuojant papildomus kuro bakus.