Gail Levin | |
---|---|
G. Levin 2011 m. Elizabetos A. Sakler centre kalba apie feministinį meną | |
Gimė | 1948 m. Atlanta, JAV |
Veikla | menotyrininkė, rašytoja, fotografė |
Alma mater | Simonso koledžas |
Geilė Levin (angl. Gail Levin, g. 1948 m. Atlanta, JAV) – amerikiečių menotyrininkė, biografė, menininkė, žymi meno istorijos, amerikonistikos, moterų studijų ir humanitarinių studijų profesorė Barucho koledže[1] ir Niujorko miesto universiteto absolventų centre.[2] Ji yra Edvardo Hoperio,[3] feministinio meno,[4] abstrakčiojo ekspresionizmo,[5] aškenazių įtakos modernizmui[6] ir Amerikos modernizmui specialistė. Vitni Amerikos meno muziejuje G. Levin buvo pirmoji E. Hoperio kolekcijos kuratorė.[1]
G. Levin gimė ir užaugo Atlantoje, Džordžijoje, ten baigė Nortsaido vidurinę mokyklą. 1969 m. Simonso koledže įgijo bakalauro laipsnį. 1970 m. Taftso universitete apgynė vaizduojamojo meno magistro laipsnį, o 1976 m. Ratgerso universitete tapo meno istorijos daktare.
G. Levin taip pat yra menininkė, Nacionalinės moterų menininkių asociacijos Niujorko galerijoje 2014 m. pavasarį surengė fotografijų, nuotraukų ir kitokių koliažų personalinę parodą.[7] Parodoje eksponuoti jos koliažiniai memuarai „Kaip NEtapti menininku“, kuriuose vaizdingai pasakojama apie jos gyvenimą su menu,[8] pradedant nuo to, kad motina ją mokė tapyti, o vėliau tėvai uždraudė tapti menininke.
Be to, G. Levin yra išleidusi knygų su savo nuotraukomis, įskaitant knygą „Hoperio vietos“, kurioje ji išnagrinėjo visus E. Hoperio paveikslus, o paskui nustatė tikrąsias juose vaizduojamas vietas ir jas nufotografavo. Savo 1985 m. „New York Times“ išspausdintoje apžvalgoje apie su tuo susijusią G. Levin parodą Vivjena Reinor (Vivien Raynor) rašė:
„Hoperio vietos“ – tiek kviestinei kuratorei Geilei Levin, tiek temai skirta paroda… Panelė Levin susikūrė nedidelę fotografės reputaciją ir iš dalies būtent šiuo atžvilgiu ji dabar svarsto apie savo objektą… Panelės Levin išmąstymai visada šviesūs, pavyzdžiui, ji daro išvadą, kad Hoperio polinkis ilginti struktūras yra jo didelio ūgio atspindys.[9][10]
Šioje knygoje G. Levin taip pat analizuoja Hoperio savo paveiksluose padarytus pakeitimus. Nuo tada, kai 8-ajame dešimtmetyje ji pradėjo šį konceptualų meno projektą, keletas kitų fotografų jį mėgdžiojo.
Vitni Amerikos meno muziejuje G. Levin kuravo keletą reikšmingų meno parodų, įskaitant „Edvardas Hoperis: graviūros ir iliustracijos“ (1979) ir „Edvardas Hoperis: menas ir menininkas“ (1980); „Sinchromizmas ir amerikiečių spalvinė abstrakcija, 1910–1925“ (1978); su kuratoriumi Robertu Hobsu (Robert Hobbs): „Abstraktusis ekspresionizmas: formavimosi metai“ (1978).
G. Levin yra knygos „Edvardas Hoperis: kritinis katalogas“ autorė. Be „Hoperio vietos“, ji yra išleidusi nuotraukų knygą „Marsdenas Hartlis Bavarijoje“.
G. Levin parašė tris biografijas: „Edvardas Hoperis: intymioji biografija“, „Tapimas Džude Čikaga: menininkės biografija“ ir „Ly Krasnerio biografija“. G. Levin taip pat vadovavo neseniai įvykusiam dailininkės Terezos Bernštein (1890–2002) „atgimimui“: išleido ir redagavo monografiją bei esė „Tereza Bernštein: šimtmetis mene“. Darbą atliko keturi jos aukštesniųjų studijų pakopų studentai ir dar du mokslininkai.[11]
G. Levin buvo Kritinių katalogų mokslininkų asociacijos (Catalogue Raisonne Scholars Association) pirmininkė steigėja,[12] ji dirba Žydžių archyvo akademinėje patariamojoje taryboje (Academic Advisory Council of the Jewish Women’s Archive).[13]