Grigorijus Pomerancas

Grigorijus Pomerancas
Григорий Соломонович Померанц
G. Pomerancas 2009 m.
Gimė 1918 m. kovo 13 d.
Vilnius Lietuva Lietuva
Mirė 2013 m. vasario 16 d. (94 metai)
Maskva Rusija Rusija
Tėvas Solomonas Pomerancas
Motina Polina Ginzburg
Sutuoktinis (-ė) Zinaida Mirkina
Veikla filosofas, kultūrologas, rašytojas, disidentas
Sritis filosofija, eseistika, kultūrologija
Alma mater Maskvos N. G. Černyševskio filosofijos, literatūros ir istorijos institutas
Žinomas (-a) už disidentinė veikla

Grigorijus Pomerancas (rus. Григорий Соломонович Померанц, 1918 m. kovo 13 d. Vilniuje – 2013 m. vasario 16 d. Maskvoje) – žydų kilmės rusų filosofas, kultūrologas, rašytojas, Sovietų Sąjungos disidentas, oponavęs Aleksandrui Solženicynui. Daug jo filosofinės kūrybos buvo publikuojama Samizdate, didelį poveikį dariusiame 1960-1970 m. liberaliajai inteligentijai.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

G. Pomerancas gimė 1918 m. kovo 13 d. Vilniuje, vos prieš mėnesį nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Šeimoje buvo bendraujama lenkų, jidiš ir rusų kalbomis. 1922 m. tėvas pasitraukė gyventi į Maskvą. 1925 m. ten pat persikėlė ir motina karrtu su Grigorijumi. 1940 m. baigė Maskvos N. G. Černyševskio filosofijos, literatūros ir istorijos institutą (МИФЛИ).

Dalyvavo Antrajame Pasauliniame kare savanoriu, buvo sužeistas, gavo karinių apdovanojimų. 1942 m. įstojo į TSKP, iš kurios, apkaltinus antitarybinėmis kalbomis, 1945 m. buvo pašalintas. 1949 m. buvo nuteistas už antisovietinę veiklą, 1953 m. išėjo į laisvę, o 1956 m. - reabilituotas. Įsidarbino Rusijos mokslų akademijos mokslinės informacijos instituto Azijos ir Afrikos šalių bibliografijos skyriuje.

Veikla

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

G. Pomeranco mokslinių interesų sfera buvo labai plati - pradedant rusų klasikine literatūra ir baigiant Indijos bei Kinijos dvasiniu gyvenimu.

Pirmąją disertaciją apie klasiką Fiodorą Dostojevskį filosofas parašė dar prieš karą, tačiau ji buvo sunaikinta, kai autorius buvo suimtas. Antrosios disertacijos (1968 m.) tema buvo „Kai kurios religinio nihilizmo kryptys“, joje buvo plačiai nagrinėjama dzenbudizmo teorija. Tačiau G. Pomerancui pasirašius atsišaukimą, palaikiusį aktyvistus, kurie tų pačių metų rugpjūčio 25 d. išėjo į Raudonąją aikštę protestuoti prieš SSRS invaziją į Čekoslovakiją, jam buvo neleista jos apsiginti motyvuojant, kad nesusirinko kvorumas. Vėliau šia disertacija aktyviai naudojosi rusų autorinio filmo klasikas Andrejus Tarkovskis, kurdamas savo filmą „Stalkeris“.

Perėjęs „nuo marksizmo prie idealizmo“, („Pradėjau komentuoti Dostojevskį pagal Marksą, o baigiau Markso aiškinimu pagal Dostojevskį“), G.Pomerancas žmogiškos būties pamatu ėmė laikyti religiją ir gelmių filosofiją. Anot jo, išeitis iš dabarties dvasinės ir politinės krizės yra atsisakymas nuo scientistinių ir mitologizuojančių ideologijų, asmens „nepriklausomumas“ religijoje bei kultūroje ir kelias į gylį, o ne ištirpimas masėje.

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • „Atvirumas bedugnei. Susitikimai su Dostojevskiu“ (Открытость бездне. Встречи с Достоевским), 1990 m. – ISBN 5-265-01527-2
  • „Išėjimas iš transo“ (Выход из транса), 1995 m. – ISBN 5-7357-0028-5
  • „Didžiosios pasaulio religijos“ (Великие религии мира), 1995 m. – ISBN 5-87907-016-6, bendraautorė Z.Mirkina
  • „Aistringas vienpusiškumas ir dvasios beaistriškumas“ (Страстная односторонность и бесстрастие духа), 1998 m. – ISBN 5-7914-0035-7
  • „Bjauriojo ančiuko užrašai“ (Записки гадкого утенка), 2003 m. – ISBN 5-8243-0430-0

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]