| Karlis Luobė latv. Kārlis Lobe | |
|---|---|
| Gimė | 1895 m. kovo 26 d. Jaunpiebalgos valsčius |
| Mirė | 1985 m. birželio 9 d. (90 metų) Stokholmas |
| Tautybė | latvis |
| Veikla | Rusijos imperijos, Latvijos, SS karininkas |
| Pareigos | pulko vadas |
Karlis Luobė (latv. Kārlis Lobe; rus. Карл Лобе; g. 1895 m. kovo 26 d. (Jaunpiebalgos valsčius) – 1985 m. liepos 9 d. (Stokholmas)) – Rusijos imperijos kariuomenės, vėliau Latvijos respublikos kariuomenės karininkas, Latvių SS savanorių legiono štandartenfiureris. Trijų žvaigždžių ordino kavalierius.
Karlis Luobė gimė Janenių vienkiemyje Jaunpiebalgos valsčiuje (dabar Cėsių rajonas). Baigė Piebalgos mokyklą, o 1914 m. – žemės ūkio mokyklą netoli Pskovo.
K. Luobė buvo vedęs 1922 m. gegužės 22 d., jo žmona Milda buvo gimusi 1898 m. vasario 13 d. Latvijoje. Žmona mirė 1985 m. gegužės 31 d. Esterhaningėje (piečiau Stokholmo, Švedijoje).
1916 m. baigė karo mokyklą ir ėmė tarnauti 2-ajame Latvių šaulių Rygos pulke (rus. 2-й Латышский стрелковый Рижский полк). Vadovaudamas kuopai dalyvavo 1916-1917 m. Kalėdų mūšiuose. 1918 m., po Spalio revoliucijos, K. Luobė įstojo į Kolčiako pajėgas. Admirolo Kolčiako kariuomenėje kariavo prieš Raudonąją Armiją.[1]. Tolimuosiuose Rytuose kuri laiką vadovavo latvių Imanto pulkui. Po to perėjo į Latvijos kariuomenę. Buvo 2-ojo Ventspilio pėstininkų pulko (1-oji Kuržemės pėstininkų divizija) štabo viršininku.
1920 m. K. Luobė grįžo į Rygą ir įstojo į Latvijos kariuomenę. Nuo 1921 m. buvo Karo akademijos lektorius, turėjo kapitono laipsnį. 1932 m. baigė Aukštosios karo akademijos kursus ir 1935 m. buvo paskirtas vadovauti 12-ajam Bauskės pėstininkų pulkui Žiemgalos divizijoje. 1938 m. balandį jis buvo perkeltas į Karo akademiją. 1939 m. gavo pulkininko leitenanto laipsnį ir paskirtas 2-ojo Ventspilio pėstininkų pulko (1-oji Kuržemės pėstininkų divizija) štabo viršininku.
Tarybinės okupacijos metais K. Luobė išvengė represijų ir deportacijos.
Antrojo pasaulinio karo metais užėmė įvairias pareigas Vokietijos okupuotoje Latvijoje, policijos bei karinėse struktūrose.
Vokietijai įsiveržus į Latviją K. Luobė iki 1941 m. rugpjūčio 29 d. buvo Ventspilio savigynos vadas. 1941 m. pabaigoje K. Luobė buvo paskirtas Latvijos savigynos pajėgų vadu. Vėliau jis su latvių policijos batalionais dalyvavo priešpartizaninėse kovose prieš tarybinius partizanus Latgaloje ir Baltarusijoje. Buvo 280-ojo Bolderajos policijos bataliono vadas.[2][3]. 1943 m. pavasarį tapo 2-osios SS Latvių pėstininkų brigados 2-ojo Imanto pėstininkų pulko vadu, kariavo Volchovo fronte. 1944 m. sausį brigada performuota į SS kariuomenės 19-ąją SS grenadierių diviziją (2-ąją Latvių diviziją). Joje K. Luobė vadovavo 43-jam SS grenadierių pulkui (1944 m. sausis-gegužė). 1944 m. K. Luobė gavo štandartenfiurerio laipsnį ir vadovavo divizijos pėstininkams, kai ši kovojo Opočkos rajone ir Vidžemėje.
1944 m. pabaigoje K. Luobė buvo paskirtas latvių statybos bataliono (Imperinė darbo tarnyba) vadu Vokietijoje, bet po to dėl nacionalistinių latviškų pažiūrų buvo pašalintas iš pareigų ir perduotas karo tribunolui. Karo pabaigoje K. Luobė buvo internuotas britų okupacijos zonoje.
Daug šaltinių teigia, kad K. Luobė dalyvavo baudžiamosiose akcijose bei masinėse žydų žudynėse[4][5][6][7][8], tačiau šie teiginiai liko neįrodyti.[9] [10].
Po karo K. Luobė aktyviai dalyvavo emigravusių latvių bendruomenės Vokietijoje veikloje, pvz., judėjime „Dauguvos vanagai“ (latv. Daugavas Vanagi). 1950 m. persikėlė į Švediją, kur irgi buvo vienas iš judėjimo „Dauguvos vanagai“ (latv. Daugavas Vanagi) organizatorių, korporacijos Fraternitas Imantica oratoriumi ir garbės filisteriu. Jis buvo aktyvus Latvių centrinės tarybos Švedijoje narys.
Mirė 1985 m. liepos 9 d. Esterhaningėje, piečiau Stokholmo (Švedija).