Nalšia

Lietuvių genties žemė: Nalšia / Nalsen
Šalis	Lietuva (Žeimenos baseinas)
Tautos	lietuviai (nalšėnai)

Nalšia (lot. terra Nalsen, vok. Nalsen, Naalse, rusėnų k.: земля Нальщанская) - rytų baltų genties žemė. Rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1229 iki 1298 metų.

Istoriografijoje nėra iki galo sutarta tiek dėl Nalšioje gyvenusio etnoso priklausomybės kažkuriai baltų genčiai, tiek dėl šio krašto politinio statuso, tiek dėl jo teritorijos lokalizacijos.

Teritorija

Remiantis Eiliuotosios Livonijos kronikos informacija apie Livonijos (Kalavijuočių) ordino kariuomenės 1229 ir 1250 m. žygius į (tikrąją) Lietuvą, galima konstatuoti tik tai, kad XIII a. viduryje Nalšia buvo įsiterpusi tarp tuometinių Livonijos ordino valdų ir Lietuvos žemės. Ji keletą kartų ėjo iš rankų į rankas.

Vienas pirmųjų bandžiusių pateikti mokslinę Nalšios žemės lokalizaciją, buvo latvių etnologas ir kalbininkas E. Volteris (Eduards Volters). Remdamasis 2–3 „Nalšios“ vardą primenančių Utenos apylinkių vietovių (Noliškis ir pan.) geografine padėtimi, kronikiniais Livonijos ordino kariuomenės žygių į Nalšią aprašymais bei Giedraičių giminės Kasparo Daumanto (XVI a.) šakos legenda apie Giedraičių kilmę iš XIII a. gyvenusio kunigaikščio Daumanto, E. Volteris dar XIX a. pab. Nalšią siūlė lokalizuoti Aukštaitijos šiaurės vakaruose.^[1]

Nalšios žemės teritorija pagal E. Gudavičių ir kt.

Lenkų istorikas H. Lovmianskis (Henryk Łowmiański), kuris Nalšią laikė vienos lietuvių genties kilčių žeme, 1932 m. ją lokalizavo gerokai didesnėje teritorijoje: į rytus nuo Žeimenos upės ir Vilniaus–Galšios–Lydos krašte, t. y. dab. Lietuvos rytuose ir Baltarusijos šiaurės vakaruose. Tokią Nalšios lokalizaciją paremia ir Volynės metraštyje pateikto Burundajaus 1258–1259 m. žiemos žygio į Lietuvą, Nalšią bei Sūduvą aprašymas, taip pat su Nalšios vardu galimai susijusio Galšios miestelio vietovardis.

Lovmianskio interpretacijai XX a. pritarė ir dauguma lietuvių tyrinėtojų. Tačiau pradedant 1976 m., „lovmianskiškąją“ Nalšios lokalizacijos schemą jie ėmėsi koreguoti, savosiose istorinėse kartogramose vaizduojamos Nalšios žemės plotą ilgainiui ženkliai sumažindami Lietuvos žemės naudai, o pačią Nalšią pastūmėdami labiau į vakarus. Taip XX a. 8-9 dešimtmetyje „volteriškoji“ Nalšios lokalizacijos versija bent Lietuvoje vėl susigrąžino anksčiau turėtą padėtį.

Šiuo metu dauguma lietuvių istorikų bei archeologų Nalšią lokalizuoja Utenos-Zarasų-Breslaujos-Pastovių-Svierių-Nemenčinės-Molėtų-Utenos linijos ribojamoje teritorijoje. Tiesa, dėl tikslių ribų nėra iki galo sutarta. E. Gudavičius Nalšią lokalizuoja į vakarus nuo Žeimenos upės, T. Baranauskas ir G. Zabiela – beveik visoje dab. šiaurės rytų Lietuvoje ir gretimame Baltarusijos šiaurės vakarų kampe. R. Batūra ja linkęs lokalizuoti į rytus nuo Žeimenos ir Galšios krašte, t. y. XVI–XVIII a. egzistavusių Breslaujos ir Ašmenos pavietų teritorijoje.

Alternatyvi hipotezė

Pradedant H. Lovmianskiu didžioji dalis mokslininkų Nalšią priskiria aukštaičių (lietuvių) genčiai (Rytų Lietuvos pilkapių kultūros nešėjams). Kita vertus, Mindaugo krikšto bei karūnavimo apeigose dalyvavusio anonimo ~1260 m. rašytame traktate „Žemių aprašymo pradžia“ (lot. Incipiunt descriptiones terrarum), „lengvai priimantys krikštą“ nalšėnai įvardyti greta lietuvių ir jotvingių, taigi kaip atskira etninė (?) Lietuvos kunigaikštystės grupė. Todėl yra hipotezė, jog nalšėnai buvo atskira baltų gentis.

To paties šaltinio pateikta „Lietuvos žemės“ padėties Žemaitijos atžvilgiu charakteristika („O nuo jos [t. y. Žemaitijos] į rytus – su Rusia besiribojanti Lietuvos žemė“) ir istorijos šaltinių paliudytu Nalšios pavaldumo Polockui faktu, taip pat atsižvelgiant į keistą dab. Latgaloje (Latvijos dalyje, esančioje į rytus nuo Aiviekstės upės) iki XIII/XIV a. gyvenusio savito baltų etnoso^[2] „bevardiškumą“ istorinėje bei archeologinėje literatūroje, Nalšią galima būtų lokalizuoti buv. Jersikos kunigaikštystės teritorijoje (didžiausią iš Nalšios žemėje gyvenusių baltų etnosų tokiu atveju tektų tapatinti su vad. „rytiniais latgaliais“, arba Latgalos pilkapių kultūros (X–XIII a.) nešėjais).

Raida

XI(?)-XIII a. kaip ir jos šiaurinė kaimynė Jersika Nalšia bent nominaliai buvo Polocko kunigaikštystės vasalė, tačiau nuo XIII a. pradžios susivienijo su lietuviais ir rengė karinius žygius prieš Polocko kunigaikštį Vladimirą, 1213 m. surengė žygį į Livoniją. Manoma, kad tarp 1219 m. minimų Lietuvą atstovavusių kunigaikščių, kurie pasirašė taikos sutartį su Haličo-Voluinės kunigaikštyste, Daujotas ir jo brolis Viligaila atstovavo Nalšią.

1235 m. kryžiuočiai iš Sėlos surengė žygį į Nalšią, o 1237 m. formaliai paskelbė visas žemes tarp Dauguvos ir Neries kryžiuočių ordino valdomis. Maždaug tuo metu Nalšios kunigaikštis Lengvenis vedė Mindaugo seserį ir dar labiau sustiprino sąjungą su Lietuva.

Žymiausiais Nalšios kunigaikštystės valdovais lietuviais (bent hipotetiškai) laikytini Nalšios (?) kunigaikštis Daumantas, Polocko kunigaikščio Tautvilo sūnus (?) Polocko (ir Nalšios?) kunigaikštis Konstantinas, kuris 1264 m. nemažą jo valdytą Rezeknės sritį (= Šiaurės Nalšią?) padovanojo Livonijos ordinui, ir Polocko bei Nalšios kunigaikštis Gerdenis, kuris 1264 m. pab. ne tik patvirtino minėtą Konstantino Berankio dovanojimą, bet ir atsisakė visų savo kaip polockiečių bei vitebskiečių valdovo teisių į (senąją) Latgalą (pastaroji ir minėta Rezeknės sritis Gerdenio ir Livonijos ordino sutarties tekste figūruoja kaip atskiri politiniai teritoriniai vienetai).

Išnašos

1. Вольтер Э. А., Где искать землю Нальщанскую Ипатьевской летописи // Журнал министерства народного просвещения, 1900, № 5, с. 195–201.
2. Apie tai, kad X–XIII/XIV a. vad. Latgaloje gyveno savitas rytų baltų etnosas, iš esmės skirtingas nuo likusioje dab. Latvijos dalyje gyvenusių genčių, liudija ne tik archeologijos, kraniologijos bei etnografijos duomenys, bet ir esminis augšzemniekų tarmės skirtingumas nuo kitų latvių k. tarmių, – pasak daugelio istorinės dialektologijos specialistų, specifiškai „rytietišką“ šios tarmės savitumą turėjo nulemti dab. Rytų Latvijoje gyvenusių ir latvių etnogenezėje dalyvavusių „grynųjų“ rytų baltų lingvistinis substratas.