Oleksandras Hrekovas
| Oleksandras Hrekovas | |
|---|---|
| |
| Oleksandras Hrekovas | |
| Gimė | 1875 m. gruodžio 4 d. Hluchivas, Rusijos imperija 
|
| Mirė | 1958 m. gruodžio 2 d. (82 metai) Viena, Austrija 
|
| Veikla | karininkas |
| Aktyvumo metai | 1905–1921 |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
| |
 Vikiteka |
Oleksandras Hrekovas |
Oleksandras Petrovičius Hrekovas (ukr. Олександр Петрович Греков, 1875 m. gruodžio 4 d. – 1958 m. gruodžio 2 d.) – Ukrainos Liaudies Respublikos, Rusijos imperijos generolas, karo profesorius ir viena iškiliausių Ukrainos istorijos asmenybių. Jis geriau žinomas kaip Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenės vyriausiasis vadas per Lenkijos–Ukrainos karą.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ankstyvasis gyvenimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Hrekovas gimė netoli Hluchivo, Černigovo gubernijoje. Tėvui primygtinai reikalaujant, 1897 m. Hrekovas baigė Maskvos universiteto teisės studijas. Vėliau, netikėtai įstojęs į Maskvos karo mokyklą, 1899 m. ją baigė, o 1905 m. baigė Nikolajaus generalinio štabo akademiją (kartu su kitu ukrainiečių generolu Volodymyru Sinkleriu).
Karjera Rusijos kariuomenėje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo 1905 m. Hrekovas tarnavo leibgvardijos Jėgerių pulke. Nuo 1908 m. dėstė politinę ir karo istoriją karo akademijoje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš pradžių (1907 m.) tarnavo 3-iojoje grenadierių divizijoje Maskvoje, o vėliau (1908 m.) buvo perkeltas į Sankt Peterburgą, į 1-ąją gvardijos diviziją. Ten Hrekovas gavo pirmąjį apdovanojimą – III laipsnio Šventojo Stanislovo ordiną ir buvo paaukštintas į kapitoną. Kartu su karine tarnyba būsimasis generolas skaitė paskaitas pėstininkų mokykloje. 1910 m. viena iš jo pareigų buvo atidžiai saugoti Nikolajaus II karališkąją šeimą. 1911 m. jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis ir įteiktas antrasis apdovanojimas. 1912 m. Hrekovas apgynė disertaciją apie karo meno istoriją ir tapo mokslų kandidatu. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje jis buvo paskirtas 74-osios pėstininkų divizijos, dislokuotos užnugaryje, štabo viršininku. Ten Hrekovas susitiko su kitu būsimu Ukrainos generolu Mykolu Junakivu. Pateikęs prašymą pasiųsti jį į frontą, Hrekovas buvo paskirtas 1-osios gvardijos divizijos štabo viršininku. 1915 m. jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. 1917 m. balandį jis pasižymėjo kovose prie Ternopilio ir buvo apdovanotas dar vienu apdovanojimu. Tais pačiais metais Hrekovui buvo suteiktas generolo laipsnis.
Karjera Ukrainos kariuomenėje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1917 m. gruodį jis perėjo tarnauti į Ukrainą, kur jo pirmoji užduotis buvo 2-oji Serdiuko divizija, kuri tik pradėjo formuotis ir kurią tuo metu sudarė nedidelis karininkų korpusas. Vienas pirmųjų žymesnių Hrekovo pavaldinių Ukrainos liaudies armijos pusėje buvo pulkininkas Petro Bolbočanas. Tuo pačiu metu Hrekovas buvo paskirtas Kijevo karinės apygardos viršininku ir iš dalies dalyvavo formuojant Jevheno Konovalecio vadovaujamą Sičo šaulių Haličo-Bukovinos batalioną. Šis padalinys tapo pagrindiniu Ukrainos centrinės tarybos ir Michailo Hruševskio rėmėju. Po Kijevo žlugimo 1918 m. pradžioje Hrekovas pasitraukė iš Ukrainos liaudies armijos. Nuo 1918 m. gruodžio mėn. iki 1919 m. sausio mėn. jis buvo paskirtas Ukrainos direktorijos vardu vesti derybas su Odesą okupavusiomis prancūzų pajėgomis. Po konflikto su Simonu Petliūra ir kairiaisiais Ukrainos politikais jis buvo priverstas atsistatydinti iš pareigų ir 1919 m. gegužės 16 d. perėmė vadovavimą Ukrainos Galicijos kariuomenei, kurią jam pasiūlė Jevhenas Petruškevičius.
Galicijos kariuomenė, susidūrusi su geriau ginkluota Mėlynąją armija, buvo išstumta iš Lvovo iki pat Zbručės upės. Hrekovo buvimas ten įelektrino kariuomenės karius, kurie per karą su lenkais buvo atsidūrę ties pralaimėjimo riba. Daugelis to karo veteranų prisimena, kad Hrekovo vadovavimo laikotarpis buvo svarbiausias jų karinėje patirtyje.[1] Hrekovo vadovaujama Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenė birželio 9 d.–liepos 5 d. patyrė didžiausią sėkmę, kai lenkai buvo nustumti daugiau kaip 200 km atgal. Tačiau netrukus lenkų pajėgoms pavyko atgauti pusę užimtos teritorijos ir stabilizuoti fronto liniją. Dėl to Hrekovas tapo gana populiarus tarp Rytų Galicijos ukrainiečių. Po konflikto su Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos vadovybe Hrekovas su šeima 1919 m. liepą išvyko į Rumuniją.
Gyvenimas emigracijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1920 m. persikėlė į Vieną. Ten jis redagavo žurnalą „Ukraina“, tačiau buvo prolenkiškos orientacijos, dėl to sugriovė pasitikėjimą daugelio ukrainiečių emigrantų akyse. XX a. trečiajame dešimtmetyje jis suartėjo su rusų emigrantais, tačiau šio dešimtmečio pabaigoje grįžo į ukrainiečių bendruomenę, kur veltui bandė sukurti „ukrainiečių kazokų“ organizaciją. 1948 m. sovietų okupacinė valdžia jį suėmė ir išvežė į Lukjanovskos kalėjimą Kijeve, o vėliau ištrėmė į Gulago Ozerlago lagerį. 1956 m. paleistas grįžo į Vieną.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Науменко К. Є., Осташко Т. С. Греков Олександр Петрович Archyvuota kopija 2020-08-11 iš Wayback Machine projekto.
- Ковальчук М. та ін. На бій за волю. Перемога через поразки. Україна у війнах і революціях 1914—1921 років / Авт. кол.: А. Руккас, М. Ковальчук, А. Папакін, В. Лободаєв. ‒ Х., 2016. ‒ 352 с.
- Пархоменко В. А. Буремні 1917—1921 рр. в житті генерала О. Грекова (за матеріалами мемуаристики) / В. А. Пархоменко // Вісник Черкаського університету. Вип. 192. Серія Історичні науки / Черкаси, 2010. — С. 71–78.
- Дєдик О. Г. Чортківська офензива. Частина І / О. Г. Дєдик — — Львів: Астролябія, 2013. — 232 с.
- Дєдик О. Г. Чортківська офензива. Частина ІІ / О. Г. Дєдик. — Львів: Астролябія, 2015. — 192 с.