Pseudotsuga menziesii var. menziesii | ||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Brandaus amžiaus pakrantinė pocūgė auganti Venačio kalnuose | ||||||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Binomas | ||||||||||||||
Pseudotsuga menziesii var. menziesii (Mirb.) Franco, 1950 | ||||||||||||||
Paplitimas | ||||||||||||||
Didžiosios pocūgės varietetų savaiminio paplitimo apytikslis arealas Šiaurės Amerikos žemyno vakaruose: pakrantinės pocūgės (Pseudotsuga menziesii var. menziesii)
melsvosios pocūgės (Pseudotsuga menziesii var. glauca)
|
Pakrantinė pocūgė, arba pakrantinė didžioji pocūgė (Pseudotsuga menziesii var. menziesii) – pušūnų (Pinophyta) skyriaus, pušinių (Pinaceae) šeimos, didžiosios pocūgės (Pseudotsuga menziesii) labai aukštų ir stambių medžių rūšies varietetas.
Pakrantinės pocūgės savaime paplitusios Šiaurės Amerikos žemyno vakarų pakrantėje, palyginus siaurame ruože, besitęsiančiame šiaurės-pietų kryptimi, esančiame vidutinių platumų klimato ir subtropikų zonose, prie Didžiojo vandenyno. Šiaurinis jų arealas nuo pietvakarinės Britų Kolumbijos eina per Vašingtono ir Oregono valstijas, į vakarus nuo ten esančių Kaskadinių kalnų. Pietinis arealas – Kalifornijoje esantys Klamato kalnai, Kalifornijos pakrantės kalnų grandinė, o Siera Nevadoje iki pat Josemičio slėnio ir iki valstijos pietvakariuose esančios Santa Lučijos kalnų grandinės. Pavienių augaviečių pasitaiko net apie Purisimos kalvas bei Santa Barbaros apygardoje.
Šiaurinėje Vašingtono valstijos dalyje ir pietinėje Britų Kolumbijoje, Kaskadiniuose kalnuose pakrantinė pocūgė auga kartu su jai labai artima melsvąja pocūge (Pseudotsuga menziesii var. glauca), bet, toliau nuo Didžiojo vandenyno pakrantės rytų kryptimi į žemyno gilumą, pakrantines pocūges pilnai pakeičia melsvosios pocūgės.
Auga nuo jūros lygio iki 1800 m aukščio (Kalifornijos valstijos kalnuose) spygliuočių ir mišriuosiuose miškuose.
Tai viena aukščiausių pasaulyje medžių rūšių, kurie aukščiu nusileidžia tik visžalėms sekvojoms ir karališkiesiems eukaliptams.
Atsižvelgiant į tai, kad netolimoje praeityje tų regionų miškai, kur auga pakrantinės pocūgės, buvo masiškai kertami, šiuo metu šios rūšies medžiai brandos sulaukusiuose miškuose dažniausiai pasitaiko 60–75 m aukščio ir 1,5–2 m skersmens. Maksimaliai užauga iki 100–120 m aukščio, kamieno skersmuo iki 4,4–5,5 m, nors, pasak jas ir kitus aukštus pušūnus tyrinėjusių moklininkų, pakrantinės pocūgės teoriškai galėtų išaugti iki maksimalaus 131–145 metrų aukščio[1].
Šiuo metu žinomas aukščiausias gyvas šios rūšies medis yra Diornerio pocūgė (Doerner Fir), anksčiau vadinta Brumito pocūge (Brummit fir), 99,76 m aukščio. Diornerio pocūgė auga Kūso apygardoje (Oregono valstija). Masyviausia yra Raudonojo upelio pocūgė (Red Creek Fir), auganti Vankuverio saloje, 18 km nuo Port Renfru (Port Renfrew) gyvenvietės (Britų Kolumbija), jos tūris 349 m³, aukštis 73,8 m, kamieno apimtis 13,3 m. 2020 metų duomenimis, storiausią kamieną turi Kvitso pocūgė (Queets Fir), kurios kamieno skersmuo 4,85 m, o aukštis 61 m. Ji auga Vašingtono valstijos Olimpo nacionaliniame parke, ten esančios Kvitso upės slėnyje.
Praeityje užregistruotos dar didesnio aukščio pakrantinės pocūgės. Pavyzdžiui, bevardė pocūgė, žinoma kaip Lyno slėnio medis, buvo 126,5 m aukščio[2] – žymiai aukštesnė už šiuo metu tituluojamą aukščiausią pasaulio medį – visžalę sekvoją, žinomą Hyperion vardu, kuri yra 115,92 m aukščio. O pakrantinė pocūgė, žinoma Nuksako milžino vardu, buvo bene vienas aukščiausių pasaulyje medžių, siekė 142 m, bet jos kamieno skersmuo tik 3,35 m[3].
Šie medžiai visžaliai ir vienanamiai. Spygliukai gelsvai žali. Kankorėžiai 6-10 cm ilgio, jų žvynelių ūseliai tiesūs, prigludę.
Pakrantinės pocūgės gyvena daugiau kaip 500 metų, neretai sulaukia daugiau kaip 1,000 metų. Pagal medžio kamieno rieves buvo nustatyta, kad seniausia žinoma pakrantinė pocūgė Vankuverio saloje yra augusi 1350 metus.[4]
Pakrantinės pocūgės (Pseudotsuga menziesii var. menziesii) lotyniški sinonimai[5]: