Vašingtono sutartis (1871)
Vašingtono sutartis (angl. Treaty of Washington) – Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatinė sutartis, reglamentavusi JAV ir Kanados dominijos santykius. Pasirašyta 1871 m. gegužės 8 d. Vašingtone.[1] Sutarties taikiniu tapo keletas dvišalių ekonominių ginčų ir karinių konfliktų, kilusių dėl Jungtinių Valstijų pilietinio karo. Buvo sprendžiami kompensacijos klausimai dėl konfederacijos kaperių veiksmų, taip pat ginčytinų San Chuano salų prie vakarinės Šiaurės Amerikos pakrantės, žvejybos teisių Kanados teritoriniuose vandenyse problemos. Vašingtono sutartis tapo precedentu, kurio pagrindu vėliau vystėsi tarptautinės politikos principai, paveikę kitų valstybių interesus.
- San Chuano tarp Vankuverio salos ir Vašingtono teritorijos klausimą pavesta spręsti tarpininkaujant Vokietijos imperatoriui. Sala 1872 m. pripažinta JAV.
- Sutarta dėl JAV laivų laisvo plaukiojimo Šv. Lauryno upe ir Kanados – Mičigano ežeru, Jukono upe.
- Patvirtintas Ženevos tarptautinio arbitražo 1871 m. sprendimas dėl kompensacijos JAV už nuostolius, patirtus dėl Didžiojoje Britanijoje pastatytų Pietų konfederacijos karo laivų veiksmų. „Alabamos“ konfliktas Didžiajai Britanijai kainavo 15,5 mln. USD.
- JAV įsipareigojus nutraukti jos teritorijoje rengiamas fenijų organizacijos (Airijos nepriklausomybės judėjimo) karines atakas prieš Kanadą, visiškai atsisakyta klausimo dėl kompensacijų už fenijų antpuolių padarytą žalą Kanadai, kaip ir „Alabamos“ padarytos žalos atlyginimą JAV.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Vašingtono sutartis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ The Quebec History Encyclopedia. Treaty of Washington