Viatičiai

Slavai VII–VIII a.

Viatičiai – rytų slavų genčių junginys, gyvenęs Okos aukštupio ir vidurupio baseine (dabartinių Maskvos, Kalugos, Oriolo, Riazanės, Smolensko, Tulos ir Lipecko sričių teritorijoje). Vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. IX–XI a. mokėjo duoklę chazarams, gyveno be kunigaikščių, apie jų miestus nieko nežinoma. 966 m. jų žemės Sviatoslavo prijungtos prie Kijevo Rusios. XI–XII a. viatičių gyvenamose teritorijose susikūrė Maskvos, Koltesko, Dedoslavo, Nerinsko miestai. XII a. žemes pasidalino Suzdalės-Vladimiro, Černigovo ir Riazanės kunigaikščiai.^[1]

Viatičiai buvo pagonys. XII a. jie užmušė krikščionių misionierių Kušką Pečerskį. Mirusius degindavo, o vėliau laidodavo nedideliuose kurganuose. Dėl baltų įtakos per Moščino kultūrą viatičiams persidavė antkaklių nešiojimo tradicija, nebūdinga kitiems to meto rytų slavams.^[2] Antropologiškai buvo artimi severianų genties žmonėms.

Šaltiniai

1. Viatičiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 199 psl.
2. Седов В. В., 1970 – Славяне Верхнего Поднепровья и Подвинья. М., 1970., с. 138, 140