Antonas Adamovičius

Antonas Adamovičius
1931 m.
Gimė 1909 m. birželio 26 d.
Minskas, Rusijos imperija Rusijos imperija
Mirė 1998 m. birželio 12 d. (88 metai)
Niujorkas, Jungtinės Valstijos Jungtinės Amerikos Valstijos
Veikla literatūros kritikas, rašytojas, istorikas ir publicistas
Organizacijos Baltarusijos Liaudies Respublikos Rada
Baltarusijos nepriklausomybės partija
Vikiteka Antonas Adamovičius
Adamovičius su tėvais, apie 1930 m.

Antonas Adamovičius (bltr. Антон Адамовіч, 1909 m. birželio 26 d. – 1998 m. birželio 12 d.) – baltarusių literatūros kritikas, rašytojas, istorikas ir publicistas.[1] Baltarusijos Liaudies Respublikos Rados ir Baltarusijos nepriklausomybės partijos narys.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adamovičius gimė Minske, tuometiniame Rusijos imperijos mieste. Baigė vietinę mokytojų kolegiją ir 1928 m. įstojo į Baltarusijos valstybinio universiteto Literatūros ir kalbotyros fakultetą.[2][3]

1926 m. pradėjo dirbti literatūros kritiku – jo recenzijos apie daugelio baltarusių rašytojų, tarp jų V. Marakou, M. Hareckio, J. Kolaso, M. Bahdanovičiaus, J. Barševskio, kūrybą buvo spausdinamos žurnaluose „Uzvyšša“ (Aukšta žemė), kuriame jis tapo jauniausiu autoriumi, ir „Čyrvony Sejbit“ (Raudonasis sėjėjas).[2][3]

1930 m. Adamovičius buvo suimtas sovietų saugumo tarnybų dėl išgalvotų kaltinimų priklausymu Baltarusijos išlaisvinimo sąjungai ir aštuoneriems metams ištremtas į Glazovo miestą Udmurtijos respublikoje, o vėliau perkeltas į Viatką.[2][3]

A. Adamovičius, apie 1920 m.

Antrojo pasaulinio karo metais dirbo keliuose baltarusių laikraščiuose, paskelbė daug straipsnių apie baltarusių tautinį atgimimą, publicistikos ir literatūrologijos temomis, tarp kurių žinomiausi jo straipsniai „Uzvyšša kaip baltarusių tautinė ideologija“, kuriame aptarė baltarusių tautinės ideologijos ir švietimo klausimus, ir „Mūsų tautiniai ženklai“, kuriame pasakojo apie „pogonią“ (baltarusišką Vytį) ir baltą–raudoną–baltą vėliavą. Vadovavo leidybos skyriui, įsteigtam prie Minsko miesto administracijos, ir buvo Baltarusijos akademinės draugijos leidyklos vyriausiasis redaktorius.

Po karo Adamovičius gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijos vakaruose, kur dalyvavo švietimo projektuose baltarusių tremtiniams, užsiėmė literatūra ir žurnalistika, redagavo ir rašė keliuose emigrantų laikraščiuose ir žurnaluose. Aktyviai bendradarbiavo su Miuncheno SSRS studijų institutu ir „Laisvosios Europos radiju“.[1]

1950 m. persikėlė į Niujorką, dirbo istorijos profesoriumi Kolumbijos universitete ir tapo vienu aktyviausių baltarusių diasporos veikėjų, Baltarusijos Liaudies Respublikos tremtyje ideologiniu lyderiu, jos Rados viceprezidentu.[4] 1951 m. dalyvavo steigiant Baltarusijos mokslo ir meno institutą ir prisidėjo prie baltarusių literatūrinio sąjūdžio išeivijoje plėtojimo, prisidėdamas prie daugelio baltarusių išeivijos rašytojų kūrinių leidybos.[2]

Savo publikacijose Adamovičius pasisakė už baltarusių tautinį atgimimą ir sovietinės ideologijos atmetimą, atskleidė baltarusių kūrybinio elito sunaikinimą per Stalino valymus ir visuotinę rusifikaciją, kurią Baltarusijoje vykdė komunistų valdžia. Kritikavo socialistinio realizmo dogmas, ribojančias kūrybos laisvę, ir bandė sukurti naują baltarusių literatūros istorijos koncepciją. Žymiausias Adamovičiaus darbas „Pasipriešinimas sovietizacijai baltarusių literatūroje“ buvo išleistas 1956 m. Miunchene.

Jis mirė 1998 m. Niujorke ir buvo palaidotas baltarusių kapinėse Niu Bransvike, Naujajame Džersyje.[5] Po mirties jo kūriniai buvo išleisti Baltarusijoje.[6]

Rinktiniai leidiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Maksimas Hareckis: (Monografijos apie kūrybiškumą bandymai), 1928 m.;
  • Bolševizmas pakeliui į Baltarusijos valdžios įtvirtinimą. Miunchenas, 1954 m.;
  • Jakubo Kolaso pasipriešinimas sovietizacijai: eksperimentai ir medžiagos. Miunchenas, 1955 m.;
  • Bolševizmas revoliuciniame judėjime Baltarusijoje: tyrimai ir medžiagos. Miunchenas, 1956 m.;
  • Pasipriešinimas sovietizacijai baltarusių literatūroje. Miunchenas, 1956 m;
  • Baltarusijos kovinė dvasia (Ivano Luckevičiaus 100-osioms gimimo metinėms), 1981 m.;
  • Į baltarusių literatūros istoriją, 2005 m.

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 „Антон Адамовіч“ [Anton Adamovič]. zbsb.org (baltarusių). Suarchyvuota iš originalo 2022-01-24. Nuoroda tikrinta 2022-09-30.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Свабода, Радыё (2007-12-11). „Антон Адамовіч: вяртаньне на Бацькаўшчыну (да выданьня ў Беларусі першага зборніка твораў)“. Радыё Свабода (baltarusių). Suarchyvuota iš originalo 2020-05-03. Nuoroda tikrinta 2022-09-30.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 Маракоў, Леанід. "Рэпрэсаваныя літаратары, навукоўцы, работнікі асветы, грамадскія і культурныя дзеячы Беларусі. 1794–1991: АДАМОВІЧ Антон Яўстаф’евіч Archyvuota kopija 2020-02-01 iš Wayback Machine projekto.
  4. ↑ Сяргей Ёрш. „Вяртаньне БНП. Асобы і дакумэнты Беларускай Незалежніцкай Партыі“. Suarchyvuota iš originalo 2019-07-25.
  5. ↑ РАДАЎНІЦА НА ЧУЖЫНЕ
  6. ↑ „Да гісторыі беларускае літаратуры. Антон Адамовіч - tn.by“. tn.by (amerikiečių anglų). Suarchyvuota iš originalo 2022-01-23. Nuoroda tikrinta 2022-09-30.