Jonas Trinkūnas

Jonas Trinkūnas
Gimė 1939 m. vasario 28 d.
Klaipėda
Mirė 2014 m. sausio 20 d. (74 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Rokantiškių kapinėse
Sutuoktinis (-ė) Inija Trinkūnienė
Vaikai Rimgailė, Vėtra, Ugnė, Indrė, Žemyna
Religija senasis baltų tikėjimas
Lietuvos vyriausiasis krivis
Ėjo pareigas 2002 – 2014
Veikla folkloristika, religijotyra
Alma mater 1965 m. Vilniaus universitetas

Jonas Trinkūnas, dvasinis vardas Jaunius (1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje – 2014 m. sausio 20 d. Vilniuje) – Lietuvos etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vyriausiasis krivis.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1957 m. baigė Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą. 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas, įgijo filologo specialybę. 1969–1973 m. VU Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantas ir dėstytojas. 1969 m. įkūrė kraštotyros sąjūdį „Ramuva“, pradėjo rengti senovės baltų apeigas. Vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų „ramuvos“ kūrėjų. 1973 m. už politinę tautinę veiklą iš universiteto pašalintas.

Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 1990–1993 m. LR kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjas. Nuo 1994 m. Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus mokslinis darbuotojas. VPU dėstė etninę kultūrą.[1]

2002 m. išrinktas „Romuvos“ vyriausiuoju kriviu. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose. Paskelbė staipsnių lietuvių ir prancūzų spaudoje, parašė kelias knygas. Apeiginio folkloro kolektyvo „Kūlgrinda“ narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, „Prusos“ klubo, kitų organizacijų vadovas ir narys.

2014 m. nusifilmavo dokumentiniame filme „Semme“.

Žmona Inija (g. 1951 m.), folkloristė, folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadovė, kultūros sociologė, psichologė, Vilniaus teisės ir verslo kolegijos dėstytoja, po vyro mirties 2014 m. išrinkta vyriausia krive.[2] Dukros Rimgailė, Vėtra, Ugnė, Indrė (iš pirmos santuokos – Žemyna).

Palaidotas Rokantiškių kapinėse.[3]

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Of Gods & holidays: the Baltic heritage. – Vilnius: Tvermė, 1999. – 214 p.: iliustr. – ISBN 9986-476-27-5
  • Baltų tikėjimas: lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai. – Vilnius: Diemedis, 2000. – 127 p.: iliustr. – ISBN 9986-23-079-9
  • Lietuvių pasaulėjauta: papročiai, apeigos, ženklai. – Vilnius: Diemedis, 2003. – 127 p.: iliustr. – ISBN 9986-23-114-0
  • Lietuvių senosios religijos kelias. – Vilnius: Asveja, 2009. – 265 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-738-22-0
  • Žodžiai mūsų Dievams ir Deivėms: maldos, giesmės ir eilės / dail. Gintarė Markevičienė. – Vilnius: Romuva, 2010. – 56 p.: iliustr.
  • Baltų religija šiandien / sud. Jonas Trinkūnas, parengė Inija Trinkūnienė, Jonas Vaiškūnas, Žemyna Trinkūnaitė. – Vilnius: Senovės baltų religinė bendrija, 2011. – 41 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95278-0-2
  • Baltic religion today. – Vilnius: Senovės baltų religinė bendrija, 2011. – 41 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95278-1-9

Įvertinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Utenos krašto enciklopedija Archyvuota kopija 2008-03-25 iš Wayback Machine projekto.
  2. ↑ „Lietuvos Romuvos Krive išrinkta Inija Trinkūnienė (video, nuotraukos)“. alkas.lt. 2014-11-23. Nuoroda tikrinta 2015-04-08.
  3. ↑ Mirė Lietuvos Romuvos Krivis, etnokultūrinio judėjimo pradininkas Jonas Trinkūnas, 2014-01-20
  4. ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=453224

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]