Kalnaberžė
| Kalnaberžė | ||
|---|---|---|
  Kalnaberžė |
||
| 55°24′04″š. pl. 24°00′29″r. ilg. / 55.401°š. pl. 24.008°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Kauno apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kėdainių rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Surviliškio seniūnija | |
| Gyventojų | 275 | |
 Vikiteka |
Kalnaberžė | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Калноберже, lenk. Kałnoberże | |
Kalnaberžė – kaimas Kėdainių rajono savivaldybėje, prie kelio 195 Kėdainiai–Krekenava–Panevėžys , 13 km į šiaurę nuo Kėdainių, dešiniajame Nevėžio krante. Seniūnaitijos centras. Kaimo centre yra tvenkinys (įrengtas ant Pakruostėlės upokšnio), kiek toliau rytuose teka Kruosto upelis. Į vakarus nuo gyvenvietės dunkso Kalnaberžės miškas.
Yra paštas (LT-58060), Kalnaberžės dvaras, ambulatorija, priklausomybes turinčių žmonių reabilitacijos centras, medicinos punktas, pradinė mokykla, biblioteka. Veikia kaimo bendruomenė. Stūkso Kalnaberžės piliakalnis.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Manoma, kad pavadinimas kilęs nuo ant kalno augusių beržų.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prie kaimo yra apardytas I tūkstantmečio – II tūkstantmečio pradžios Kalnaberžės piliakalnis su gyvenviete. Gyvenvietėje rastas senovinis akmeninis kirvis.
Kalnaberžė pirmą kartą paminėta 1371 m. H. Vartbergės Livonijos kronikoje. Tais metais kalavijuočiai, niokodami Nevėžio vidurupį, nusiaubė Kalnaberžę, kronikoje vadinamą Calleberze. XVI a. minimas Kalnaberžės kaimas, 1562 m. jame buvo 9 valakai žemės ir 9 valstiečių kiemai.
Vėliau įsikūrė Kalnaberžės dvaras. XVII a.–XVIII a. dvaras priklausė Radviloms. XVII a. Radvilos pastatydino evangelikų reformatų bažnyčią. XIX a. dvaras atiteko grafams Čapskiams. 1838 m. kaime sudegė 14 kiemų. Po 1863 m. sukilimo dvarą įsigijo rusų generolas Košelevskis, kuris 1882 m. jį pardavė carinės Rusijos imperijos kariuomenės generolui A. Stolypinui. XIX a. pab. stovėjo medinė katalikų koplyčia.[2]
1901 m. kaime susekta slaptoji lietuviška mokykla. 1902 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla su amatų skyriumi. 1925 m. dvare įkurta pirmoji Lietuvoje nepilnamečių nusikaltėlių auklėjimo įstaiga. 1949–1959 m. veikė vaikų namai. 1950–1992 m. buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.[3]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| –1950 m. | Surviliškio valsčius | Kėdainių apskritis |
| 1950–1954 m. | Kalnaberžės apylinkės centras | Dotnuvos rajonas |
| 1954–1959 m. | Surviliškio apylinkė | |
| 1959–1995 m. | Kėdainių rajonas | |
| 1995– | Surviliškio seniūnija | Kėdainių rajono savivaldybė |
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | ||||||||||
| 1820 m. | 1902 m.[4] | 1923 m.sur.[5] | 1959 m.sur.[6] | 1970 m.sur.[7] | 1977 m.[8] | 1979 m.sur.[9] | 1985 m.[10] | 1989 m.sur.[11] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 357 | 452 | 511 (iš jų 130 dvare) |
491 | 602 | 393 | 605 | 531 | 420 | ||
| 2001 m.sur.[12] | 2011 m.sur.[13] | 2021 m.sur.[14] | - | - | - | - | - | - | ||
| 377 | 324 | 275 | - | - | - | - | - | - | ||
| ||||||||||
Žymūs žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Kalnaberžės dvare dažnai lankydavosi carinės Rusijos ministras Piotras Stolypinas.
- Kaime gimė Juozas Vidmantis Vaitkus – fizikas, vienas iš puslaidininkių fizikos Lietuvoje plėtotojų.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Kałnoberże. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 719 psl. (lenk.)
- ↑ Kalnaberžė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 218 psl.
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Kalnaberžė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 28 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Kalnaberžė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 214 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kazys Misius ir kt. Kalnaberžė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 187
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- Kalnaberžė. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 404 psl.
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Šlapaberžė - 6 km | SURVILIŠKIS - 6 km KREKENAVA - 17 km |
| ||||||||
|
|||||||||||
| Sirutiškis - 5 km KĖDAINIAI - 12 km |
|||||||||||
