Karl Jäger

Karl Jäger

Karlas Jėgeris (vok. Karl Jäger; 1888 m. rugsėjo 20 d., Šafhauzene, Šveicarijoje – 1959 m. birželio 22 d., Hoenasperge, Vakarų Vokietijoje) – SS štandartenfiureris, 3/A operatyvinio būrio vadas, vienas iš Holokausto kaltininkų.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmojo pasaulinio karo metu jam buvo įteiktas pirmos klasės geležinis kryžius. 1923 m. jis įstojo į Nacių partiją (Eil. nr. 359269), o 1932 m. į SS (Eil. nr. 62823). Buvo paskirtas tarnybon Liudvigsburge, 1935 m. perkeltas į Ravensburgą, 1938 m. į Miunsterį, kur tapo vietinio žvalgybos organizacijos Sicherheitsdienst (SD) posto viršininku. Invazijos į Nyderlandus metu. 1940 m. rugsėjo 1 d. jisai buvo paskutinį kartą paaukštintas iki SS štandartenfiureris. 1941 m. gegužės 10 m. paskirtas 3/A operatyvinio būrio vadu.

Nacių okupuotoje Lietuvoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Karlas Jėgeris parašė išlikusią ataskaitą, kaip vykdė žydų išžudymą.

1941 m. birželio 17 d. dalyvavo Vyriausiojo reicho saugumo valdyboje vykusiame pasitarime, kuriame buvo apibrėžtos SS operatyvinių grupių bei saugumo policijos ir SD vadų funkcijos numatytame kare prieš Sovietų Sąjungą.[1]

Nuo 1941 m. birželio mėn. iki 1943 m. rugsėjo mėn. 15 d. iš Kauno vadovavo Sicherheitsdienst 3/A operatyvinio būrio vykdytoms žudynėms. Jis tuo metu vadovavo Lietuvos žydų išžudymui, kurį vykdė ypač jam pavaldus Hamano skrajojantis būrys talkininkaujant Lietuvos saugumo policijai ir Tautinio darbo apsaugos batalionui. Išliko kai kurios jo išsamios žudynių ataskaitos, viena jų – detali 1941 m. 3/A operatyvinio būrio veiklos ataskaita, dar žinoma kaip Jėgerio ataskaita.

Karo pradžioje su 3/A operatyviniu būriu kelias dienas išbuvo Panevėžyje, paskui birželio mėn. 29 d. atvyko į Kauną. Nutraukė kai kurių lietuvių savivalę. Išsikvietė leitenantą Bronių Norkų į savo įstaigą ir nurodė savo veiksmus derinti su gestapo vadovu SS haupststurmfuehrer dr. Heinrichu Schmitzu arba SS obersturmfuehrer Joachimu Hamanu. Liepos 2 d. iš d. E. Ehrlingeriu perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje.[2]

Kauno burmistras Kazys Palčiauskas savo prisiminimuose tvirtino, „Pats Jėgeris organizuodavo žydų šaudymus, pats Jėgeris siuntė savo vokiečius šaudyti ir prie jų, turbūt, priskirdavo lietuvius. Nebuvo taip, kad Jėgeris vienus lietuvius siųstų, arba savanoriškai kas iš lietuvių eitų. Tie, kurie buvo siunčiami, buvo Jėgerio įsakymu siunčiami. Nė viena lietuviška įstaiga neorganizavo šaudymo.“[3] Istorikas Arūnas Bubnys ištyrė, kad Lietuvos saugumo policijos vadas Vytautas Reivytis iš Kauno nurodydavo vietovių policijų vadams kaip žydus surinkti, laikyti ir palaužti, ir kartais lietuviai juos išžudydavo vokiečiams nedalyvaujant.[4]

Istorikas Knut Stang apibūdina Karlą Jėgerį kaip negabų, girtuokliaujantį ir pasiryžusį nustebinti savo vadovus.[5]

1942 m. rugsėjo 3 d. jisai reikalavo, kad visų lietuvių saugumo kalinių bylos baigus tardymą ir paskyrus bausmę būtų perduotos tvirtinti jam arba jo įstaigos II F skyriui, kuris visada paskirdavo didesnę bausmę.[6]

Nuo 1941 m. gruodžio 3 d. iki 1943 m. rugsėjo 15 d. jisai Lietuvos generalinėje srityje buvo saugumo policijos ir SD vadas. Jam pakriko nervai, išryškėjo jo jautrumas akcijose prieš žydus ir kovose su sovietiniais partizanais. Buvo atleistas iš pareigų ir išsiųstas į Vokietiją gydytis.[1]

Po karo

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasibaigus karui, Jėgeriui pavyko pasprukti nuo Sąjungininkų prisidengus netikru vardu ir likti nepastebėtam iki 1959 m. kovo mėn., kai buvo rasta jo ataskaitų. Jis buvo suimtas ir pasodintas į Hoenaspergo kalėjimą, kur belaukdamas teismo proceso pasikorė.

Savo priešmirtiniame laiške tardytojams tvirtino, …kad niekad nepripažinau teisingu žydų sušaudymus ir kad karo metu buvau paskirtas į savo pareigas prieš savo įsitikinimus. Niekada neliepiau šaudyti žydų, niekad neįsakiau vykdyti egzekucijų, tepadeda man Dievas. Neįvykdžiau jokio nusikaltimo… [1]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 Stankeras 2008, pp. 244–247.
  2. ↑ Stankeras 2008, p. 239.
  3. ↑ Palčiauskas, Kazimieras (1994). „Vokiečių okupacija“. Kazimieras Palčiauskas. 1941-1944 m. Kaune. Spaudai parengė Antanas Dundzila. Vydūno fondas. p. 37. ISBN 94-060522. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: length (pagalba)
  4. ↑ „Arūnas Bubnys. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2009-12-11. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 20 d..
  5. ↑ „Knut Stang. Kollaboration und Massenmord : die litauische Hilfspolizei, das Rollkommando Hamann und die Ermordung der litauischen Juden" ( Frankfurt am Main ; New York : P. Lang, c1996 )“. Nuoroda tikrinta 2014 m. vasario 17 d..
  6. ↑ Stankeras 2008, p. 274.

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Klee, Ernst, Dreßen, Willi ir Rieß, Volker (Hrsg.): Schöne Zeiten. Judenmord aus der Sicht der Täter und Gaffer. S. Fischer, Frankfurtas prie Maino, 1988 m. ISBN 978-3-10-039304-3
  • Krausnick, Helmut ir Wilhelm, Hans-Heinrich: Die Truppe des Weltanschauungskrieges. Die Einsatzgruppen der Sicherheitspolizei und des SD 1938–1942. Deutsche Verlags-Anstalt, Štutgartas, 1981 m. ISBN 3-421-01987-8
  • Seljak, Anton: Monolithisches Leitbild und soziale Heterogenität einer Elite. Untersuchungen zum Ordensgedanken der SS und zur sozialen Stratifikation des SS-Führerkorps. Universität Basel, 1992 m. (vgl. „Alexandria“: Online-Katalog (OPAC) des Bibliotheksverbunds der Schweizerischen Bundesverwaltung Archyvuota kopija 2011-08-20 iš Wayback Machine projekto.)
  • Stang, Knut: Kollaboration und Massenmord. Die litauische Hilfspolizei, das Rollkommando Hamann und die Ermordung der litauischen Juden. Peter Lang, Frankfurtas prie Maino, 1996 m. ISBN 3-631-30895-7
  • Stankeras, Petras (2008). „Lietuvių saugumo ir kriminalinė policija integruojama į vokiečių saugumo tarnybą (SD)“. Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare. Mintis. p. 810. ISBN 9785417009587.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]