Medumas latv. Medumi | |
---|---|
Medumo šiaurinis pakraštys | |
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
Valstybė | Latvija |
Istorinis regionas | Aukšžemė |
Savivaldybė | Aukštutinės Dauguvos savivaldybė |
Valsčius | Medumo valsčius |
Gyventojų | 477 |
Medumas (latv. Medumi, sen. liet. Medinas, vok. Medden) – gyvenvietė pietryčių Latvijoje, Aukštutinės Dauguvos savivaldybėje, 13 km į pietryčius nuo Daugpilio, 250 km į rytus nuo Rygos, netoli Lietuvos sienos, 10 km į šiaurės rytus nuo Zarasų, prie kelio Daugpilis-Kaunas. Valsčiaus centras. 477 gyventojai (2021 m.).[1] Prie vakarinio gyvenvietės pakraščio telkšo Medumo ežeras, šalia jo – nedidelis Dūnio ežeriukas. Medumo ežeryno nacionalinio parko direkcija. Veikia specialioji pagrindinė, vidurinė mokyklos, kultūros namai, Šv. Jono Krikštytojo katalikų bažnyčia. Kultūros paminklas – sentikių Medumo sentikių cerkvė. Yra senas parkas, kapinės.
Pirmą kartą Medinas tarp kitų Sėlos valsčių minimas 1255 m. Lietuvos karaliaus Mindaugo dovanojimo akte Livonijos ordinui. XV a. – XVI a. Medumo teritorijoje žinomas dvaras. XVII a. jis priklausė baronų Rebinderių, XIX a. – 1912 m. Etingenų giminei, nuo 1912 m. iki 1919-1920 m. Latvijos žemės reformos – gen. M. Ušakovui. Rusijos imperijos laikais buvo žymi kurortinė gyvenvietė.[2]
Medumas ir jo apylinkės nuo seno priklausė lietuvių etninių žemių plotui. Medumo dvaro lietuviai dar 1789 m. buvo evangelikai liuteronai; pasak K. Būgos, tai rodo, kad jie čia nuo seno gyveno. 1920–1921 m. Medume įkurta lietuvių pradinė mokykla, iki 1937 m. ji veikė Medumo dvaro rūmuose. Medume ir jo apylinkėse ir XX a. antroje pusėje – XXI a. pradžioje gyvena lietuvių, 1958 m. jie sudarė 37 % vietos gyventojų. 1989 m. Medume gyveno 113, 2006 m. – 68 lietuviai.
1977 m. vietos gyventojų kalbą ir istoriją tyrė jungtinės lietuvių, latvių ir baltarusių ekspedicijos dalyviai Kazimieras Garšva ir E. Grinaveckienė, 1982 m. – Alvydas Butkus.[3]