| Michailas Leontovičius rus. Михаил Александрович Леонтович | |
|---|---|
| Gimė | 1903 m. vasario 22 d. Maskva |
| Mirė | 1981 m. kovo 30 d. (78 metai) Maskva, Rusija |
| Veikla | rusų fizikas teoretikas |
| Organizacijos | Maskvos universitetas |
| Pareigos | profesorius |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
1958 m. – Lenino premija | |
Michailas Leontovičius (rus. Михаил Александрович Леонтович, 1903 m. vasario 22 d. Maskva – 1981 m. kovo 30 d. ten pat, palaidotas Kuncevo kapinėse) – rusų fizikas teoretikas.
1923 m. baigė Maskvos universitetą. 1929–1934 m. dirbo Maskvos universiteto Fizikos institute, 1934–1941 m. ir 1946–1952 m. TSRS mokslų akademijos Fizikos institute, nuo 1951 m. – I. Kurčiatovo atominės energijos institute. 1934–1945 m. ir 1955–1971 m. dar dėstė Maskvos universitete, 1946–1954 m. ir Maskvos inžineriniame technikos institute; nuo 1934 m. profesorius. Nuo 1946 m. TSRS mokslų akademijos narys.
Mokslinių tyrimų sritys – termodinamika, statistinė fizika, optika, elektrodinamika, radiofizika, plazmos fizika, valdomoji termobranduolinė sintezė. 1929 m. su L. Mandelštamu sukūrė tunelinio reiškinio teoriją, išplėtojo Ramano sklaidos kristaluose teoriją. Pasiūlė kraštines sąlygas (Leontovičiaus kraštinės sąlygos) elektromagnetiniam laukui didelės kompleksinės dielektrinės skvarbos kūno paviršiuje. Sukūrė parabolinės lygties (Leontovičiaus parabolinė lygtis) metodą elektrodinamikos kraštiniams uždaviniams spręsti, kuris vėliau plačiai taikytas netiesinėje optikoje. Sukūrė tokamako – magnetinės gaudyklės aukštos temperatūros plazmai gauti ir laikyti teorijos pagrindus. Sukūrė TSRS radiofizikos ir plazmos fizikos teoretikų mokyklą.[1]