Michailas Maksimovičius ukr. Михайло Олександрович Максимович | |
---|---|
Michailas Maksimovičius | |
Gimė | 1804 m. rugsėjo 1 d. Tymkivščina, Poltavos sritis |
Mirė | 1873 m. lapkričio 22 d. (69 metai) Michailova Gora, Poltavos sritis |
Veikla | rašytojas, botanikas, istorikas, archeologas, tautosakininkas |
Organizacijos | Kijevo universitetas |
Pareigos | rektorius |
Alma mater | Maskvos universitetas |
Vikiteka | Michailas Maksimovičius |
Michailas Maksimovičius (ukr. Михайло Олександрович Максимович, 1804 m. rugsėjo 15 d. Tymkivščina, dab. Boguslavecas, Poltavos sritis – 1873 m. lapkričio 22 d. Michailova Gora, Poltavos sritis) – ukrainiečių rašytojas, botanikas, istorikas, archeologas, tautosakininkas.
1823 m. baigė Maskvos universitetą. 1833 m. daktaras. 1823-1834 m. Maskvos universiteto botanikos dėstytojas, nuo 1833 m. profesorius, 1834-1844 m. pirmasis Kijevo universiteto rektorius. Nuo 1871 m. Ukrainos mokslų akademijos narys.
1830-1834 m. Maskvoje leido almanachą „Dennica“, 1840-1850 m. Ukrainoje – „Kyevljanin“, 1859-1864 m. – „Ukraynec“. Bendravo su A. Puškinu, N. Gogoliu, T. Ševčenka. Kūrė poeziją rusų ir ukrainiečių kalba.
Istorijos veikaluose kritikavo normaniškąją Kijevo Rusios kilmės teoriją ir to meto rusų istorikų teiginį, kad jos gyventojai buvę didžiarusiai. Pirmasis išskyrė vadinamąjį lietuviškąjį Ukrainos istorijos laikotarpį parengdamas M. Hruševskio XX a. pradžioje išplėtotą bendrąją Ukrainos istorijos schemą. Tyrė Ukrainos kazokų ir jų sukilimų istoriją. Vienas ukrainiečių archeologijos pradininkų.[1] Išvertė į ukrainiečių kalbą „Sakmė apie Igorio žygį“, išleido senosios raštijos paminklus „Rusų Tiesa“, „Būtųjų laikų pasakojimas“ ir kitus.