Holivudas prie Tibro

„Holivudas prie Tibro“ (angl. Hollywood on the Tiber) – frazė, apibūdinanti 1950-ųjų ir 1960-ųjų metų laikotarpį, kuomet Italijos sostinė Roma, o konkrečiai kino studija „Cinecittà“ buvo tapusi svarbia tarptautine kino industrijos dalimi. Skirtingai negu Italijos kino kūrėjų darbai, čia buvo kuriami filmai anglų kalba ir skirti pasaulinei rinkai. Nors juostos paprastai buvo skirtos JAV arba Didžiosios Britanijos rinkai, jos taip pat dažniausiai sulaukdavo didelio populiarumo ir pačioje Italijoje. Frazė „Holivudas prie Tibro“ pirmą kartą pasirodė žurnale „Time“, aprašant JAV kino juostos „Quo Vadis“ filmavimo darbus Romoje.^[1]

Istorija

Tibro upė Romoje

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Holivudo kino studijos ėmė vis dažniau filmų gamybą iškelti į kitas šalis, taip siekdamos sumažinti savo išlaidas. Be to, tai buvo būdas gauti papildomas subsidijas šalyse, kurios buvo suinteresuotos, kad filmavimo darbai vyktų pas juos. Iki 6 dešimtmečio vidurio ženkli dalis JAV didelio biudžeto filmų buvo sukurti Europoje, daugiausia Britanijoje ir Italijoje. Abiejose šalyse Holivudo studijos bendradarbiavo su vietinėmis kompanijomis, tokiu būdu sudarydamos sąlygas jų plėtrai.

Italijoje filmų kūrėjai naudojosi didžiuliu „Cinecittà“ kino studijos kompleksu, kuris buvo pastatytas Benito Mussolini valdymo laikais ir kurio tikslas buvo Italijos kino suklestėjimas. 1943 m., nuvertus Mussolini, filmų kūrimas čia buvo sustabdytas ir nevyko iki 1948 m.^[2]

Amerikiečiai ir anksčiau kūrė filmus Italijoje (pvz. „Fox Films“ juosta „Nero“ 1922 m. arba „MGM“ epas „Ben-Hur: A Tale of the Christ“ 1925 m.), tačiau pokario investicijos buvo žymiai didesnės. Pradėjo populiarėti istoriniai filmai (angl. Sword and Sandal), kurių veiksmas dažniausiai vyko senovės Romoje ir kurių filmavimui reikėjo didelių erdvių. Greta šių juostų buvo sukurti ir tokie romantiniai filmai kaip „Atostogos Romoje“ su Audrey Hepburn (1953 m.) ir „Trys monetos fontane“ (1954 m.). Šiuose filmuose pagrindinius vaidmenis paprastai atlikdavo amerikiečių arba britų aktoriai, o italai tenkindavosi antraplaniais vaidmenimis. Vis tik ilgainiui ir vietinėmis kino žvaigždėms, tokioms kaip Sophia Loren, buvo patikėti pagrindiniai vaidmenys.

1962 m. čia buvo sukurtas epas „Kleopatra“, dėl užsitęsusių darbų bei neplanuotų išlaidų tapęs tuo metu brangiausiu istorijoje filmu.

Darbas su Holivudo kompanijomis leido suklestėti ir Italijos kinui. 1960 m. vietinė produkcija savo populiarumu pirmą kartą aplenkė Holivudo kūrinius. Vis tik šio įtaka išliko didelė, nes sėkmingi Italijos kino žanrai iš esmės buvo amerikiečių filmų kopijavimas (vietiniai vesternai buvo vadinami „spageti vesternais“, „Sword and sandal“ filmai – „peplum“). Net dalis italų aktorių ir režisierių pasirinkdavo angliškai skambančius pseudonimus.^[3]

Amerikiečių kūrybos Italijoje pikas buvo 1960-ieji, kuomet buvo sukurti tokie filmai kaip „Ben-Huras“ ir „Kleopatra“. 1964 m., kuomet istorinis filmas „Romos imperijos žlugimas“ patyrė finansinę nesėkmę, Holivudo entuziazmas epams sumažėjo, tačiau filmai, nors ir mažesnėmis apimtimis buvo ir toliau kuriami Italijoje. 2009 m. buvo išleistas dokumentinis filmas „Hollywood on the Tiber“, pasakojantis apie amerikiečių filmų kūrimą Italijoje.

Žymiausi filmai

• Quo Vadis (1951)
• Atostogos Romoje (1953)
• Trys monetos fontane (1954)
• Karas ir taika (1956)
• Helena iš Trojos (1956)
• Ben-Huras (1959)
• Tai prasidėjo Neapolyje (1960)
• Kleopatra (1963)
• Rožinė pantera (1963)
• Romos imperijos žlugimas (1964)

Išnašos

1. Wrigley p.52
2. Gundle p.261
3. Bondanella p.339

Šaltiniai

• Bondanella, Peter. A History of Italian Cinema. Continuum, 2009.
• Gundle, Stephen. Mussolini's Dream Factory: Film Stardom in Fascist Italy. Berghahn Books, 2013.
• Wrigley, Richard (ed.) Cinematic Rome. Troubador Publishing, 2008.