Lituanica

Kitos reikšmės – Lituanica (reikšmės).

Lituanica – lietuvių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno valdomas eksperimentinis lėktuvas, 1933 m. sėkmingai perskridęs Atlanto vandenyną ir neaiškiomis aplinkybėmis sudužęs, iki galutinio tikslo (Kauno) belikus mažiau kaip dešimtadaliui kelio.

Maršrutas

Visa trasa buvo suskirstyta į tris etapus: Niujorkas-Niufaundlandas – 2129,8 km, Atlanto vandenynas – 3513,2 km, Airija-Kaunas – 1543 km (iš viso 7186 km). Pirmuosius du etapus jie laikė sunkiais ir pavojingais, trečią – lengviausiai įveikiamu.

Savo kreipimesi pilotai skelbė, jog tiek sėkmingas skrydis, tiek ir galima katastrofa sustiprins „Lietuvos sūnų dvasią“, įkvėpdamas juos naujiems žygiams. Pasauliui šis skrydis buvo reikšmingas tiek moksliniu (tiriant oro sroves), tiek inžineriniu požiūriu (tiriant panaudoto lėktuvo tipo ir navigacijos būdų galimybes). Iššūkis buvo rimtas: net ir dabar įprastinis, specialiai neruoštas analogiško tipo lėktuvas tokio atstumo nuskristi negali (pavyzdžiui, Cessna 152 gali nuskristi ne daugiau kaip 1200 km.^[1])

Lėktuvas

1932 m. birželio 18 d, patyrę pilotai Steponas Darius ir Stasys Girėnas už 3200 dolerių iš Polvokio oro uosto bendrovės Belankos (Bellanca) dirbtuvių nusipirko šešių vietų keleivinį lėktuvą Bellanca CH-300 Pacemaker, kuriuo S. Darius jau buvo skraidęs trejus metus. Kadangi lėktuvas tolimam skrydžiui netiko, reikėjo naujo variklio, papildomų talpų kurui, matavimo prietaisų, o tam trūko apie 3000 dolerių, kurių jiedu neturėjo. 1932 m. pasaulyje siautė ekonominė krizė, todėl visą skrydį finansuojančio mecenato neatsirado.

Pinigams telkti buvo organizuotas rėmimo komitetas, rengiamos aviacijos dienos, kurių metu už aukas lakūnai skraidino jų dalyvius, agitavo lietuvių spaudoje. 1932 m. per aviacijos šventes, kitus renginius bei iš rėmėjų aukų skridimo fondui surinkta 4200 dolerių.

1933 m. vasario mėnesio pradžioje iš Lietuvos ir JAV pašto įstaigų pirmąkart istorijoje gauti leidimai gabenti laiškus oro keliu. Balandžio 15 d. „Naujienų“ laikraščio žurnalistas A. Vaivada pasiūlo lėktuvą pavadinti „Lituanica“ (lietuvybė). Šis vardas visiems patiko.

Balandžio 24 d. baigta ruošti skridimui „Lituanica“ savo bakuose turėjo 3541 l kuro ir 145 l tepalo. Su tokiomis atsargomis lėktuvas galėjo nuskristi į Kauną ir dar 800 km. Įmontuotas naujas devynių cilindrų 365–388 AG Raito (Wright) firmos žvaigždinis variklis, naujas propeleris, pagaminti nauji, ilgesni lėktuvo sparnai. Visas lėktuvas aptrauktas nauja danga, nudažytas oranžine spalva, gautas naujas lėktuvo registracijos numeris – NR 688E. Lakūnai neturėjo nei radijo, nei parašiutų, kurių negalėjo paimti dėl didelio svorio – lėktuvas ir taip buvo perkrautas. Šiais prietaisais, taip pat ir autopilotu, naudojosi kiti, pavyzdžiui, karinės pramonės remiami transatlantiniai lakūnai.

Oficialiai pripažinta, kad „Lituanica“ turėjo visus reikiamus navigacijos prietaisus ir skrydžiui atlikti buvo tinkamai paruošta. Identiškais „Bellanca“ lėktuvais skrido ir dauguma kitų to meto transatlantinių pionierių. ^{[reikalingas šaltinis]}

Lėktuvo Lituanica techniniai duomenys ^[2]

ilgis	m	8,45
sparnų ilgis	m	15,24
sparnų plotas	m²	27,5
vidutinis greitis	km/h	194,6
didžiausias greitis	km/h	249
aukščio riba	m	6096
tuščio lėktuvo masė	kg	1203
pakrauto lėktuvo masė	kg	3668
degalų bakų talpa	ltr	3636,8
alyvos bakų talpa	ltr	159

Skrydis

Sulaukę geresnio oro, 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. (Niujorko laiku) lakūnai pakilo iš Niujorko Floydo Bennetto oro uosto. Įsibėgėdamas sunkiai pakrautas 3668 kg sveriantis lėktuvas du kartus vos nenuslydo nuo tako ir atsiplėšė nuo žemės tik pačiame gale.

Žinią apie „Lituanicos“ skrydį po visą pasaulį greit išplatino telegramų agentūros. Tą pačią dieną tai sužinojo ir Lietuva. Liepos 16 d. vakare uždegti Kauno radijo stoties stiebų žibintai, ore patruliavo karo aviacijos lėktuvas, susirinkusi apie 25 000 žmonių minia Aleksoto oro uoste laukė pasirodant didvyrių. Į Kauną lėktuvas turėjo atskristi apie 2–3 valandą nakties. Liepos 17 d. „Lituanica“ nepasirodė, paryčiui žmonės pradėjo skirstytis.

Perskridę Atlanto vandenyną dėl blogų oro sąlygų ties Airija S. Darius ir S. Girėnas pasuko į šiaurę ir per Škotiją bei Šiaurės jūrą pasiekė Vokietiją. Skrendant pro Berlincheno miestelį, „Lituanica“ buvo apšviesta prožektorių. Lėktuvas užsikabino už medžių viršūnių, nulaužė kelis medžius ir liepos 17 d. 0 val. 36 min. (Berlyno laiku) sudužo šalia Kuhdamo kaimo, Soldino apylinkėse (dabartinė Lenkijos teritorija, Pščelniko kaimas).

Lietuvai apie tragediją pranešė ELTA atstovas Berlyne – liepos 17 d. apie 11 val. 30 min. atėjo žinia, jog netoli Soldino sudužo lėktuvas, kurį vokiečių oro policija pripažino esant „Lituanica“. Žuvusiems lakūnams vokiečiai parodė deramą pagarbą: pastatė garbės sargybą, karstus uždengė Vokietijos ir Lietuvos vėliavomis, papuošė vainikais ir gėlėmis, sakė atsisveikinimo kalbas, dalyvavo valdžios ir kariuomenės atstovai. Liepos 19 d. lakūnų kūnai su karstais buvo nuvežti į Štetiną, o iš ten – bendrovės „Deruluftas“ lėktuvu – į Kauną.

Vokiečių lėktuvą nuo sienos iki Aleksoto lydėjo 9 lietuvių lėktuvai. 16 val. 10 min. lėktuvas su Dariaus ir Girėno karstais, triskart apskridęs miestą, nusileido Aleksoto aerodrome. Žuvusių lakūnų laukė apie 50 000 žmonių. Bažnyčių varpai ir fabrikų sirenos laidotuvių procesiją palydėjo iki Arkikatedros bazilikos, kur visą naktį žmonės ėjo atsisveikinti su tautos didvyriais. Iš Soldino į Kauną taip pat buvo atvežtas maišas su laiškais. 14 val. 30 min. Centriniame pašte jie pažymėti specialiu antspaudu: „Nugalėję Atlantą žuvo Lietuvos garbei“.

Lietuvos vyriausybė lakūnų kūnus nutarė balzamuoti. Senosiose Kauno kapinėse Vytauto prospekte pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytas mauzoliejus (1958 m. nugriautas), į kurį 1937 m. lapkričio 1 d. pergabenti lakūnų palaikai. 1934-1937 bei 1940-1944 m. lakūnai buvo pašarvoti ir saugomi Medicinos fakulteto rūmų koplyčioje. Baigiantis karui ir prie Lietuvos artėjant frontui, 1944 m. kūnai paslėpti VDU Medicinos fakulteto rūsio nišoje. 1964 m. S. Dariaus duktės Nijolės Dariūtės-Maštarienės pastangomis, prisidedant lakūnui, visuomenės veikėjui Tomui Zaukai,^[3] sarkofagai buvo atrasti ir, gavus Vilniaus leidimą, perlaidoti Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse. 1968 m. palaidojimo vietoje pastatytas skulptoriaus V. Mačiuikos sukurtas antkapinis paminklas.

Katastrofos priežastys

Iki šiol nėra nė vieno įtikinamo paaiškinimo, kodėl, įveikusi didžiąją ir sunkiausią kelio dalį, „Lituanica“ sudužo, iki tikslo belikus vos 650 km. Oficialiai buvo pranešta, kad katastrofa įvykusi dėl audros, ar sugedus motorui (neoficialioje versijoje teigiama, kad lėktuvas galėjo būti pašautas nacių). Ekspertų buvo nustatyta jog katastrofos metu lėktuvo variklis veikė (propeleris sukosi) ir kuro dar buvo pakankamai. Tuometinė Lietuvos valdžia vengdama konflikto su nacistine Vokietija iki galo neišsiaiškino katastrofos priežasties^[4].

Minimos pilotavimo klaidos, tačiau tai buvo patyrę pilotai: S. Darius, skraidydamas karo aviacijoje, nepadarė nė vienos avarijos. Katastrofos naktį siautė smarki, viena didžiausių per kelerius metus audra. Gali būti, kad lakūnai nutarė nusileisti ir palaukti ryto prieš baigdami skrydį į Kauną. Netoli nuo „Lituanicos“ žūties vietos buvo dirbamos žemės laukai. Gali būti, kad bandydami leistis lakūnai skrido per žemai ir kliudė miško pakraštyje augusius medžius. Lietuvių lakūnas V. Kensgaila šią vietą apžiūrėjo skrisdamas lėktuvu iš oro. Iš tiesų tai lygiame miško masyve iškilęs lyg koks piliakalnis kauburys^{[reikalingas šaltinis]}. Ši vieta itin kruopščiai apžiūrėta. Maždaug už 100 metrų ąžuolais apaugusi skardžio nuokalnė leidžiasi į laukus, kurių link skrido „Lituanica“.

Galutinės išvados: lakūnai dėl blogų oro sąlygų apsuko keletą ratų virš buvusio Kuhdamo kaimo (dab. Pščelnikas), iš kurių paskutinis pasibaigė tragiškai. Kad lakūnai norėjo leistis prieš girią esančioje lygumoje, pasak. B. Bakūno, rodo aplinkybė, kad pirmiausia jie perskrido lygumą ir tą kalnelį, tik skrisdami atgal užkliuvo už medžių, vadinasi, lėktuvas skrido pamažu leisdamasis. Greičiausiai lakūnai katastrofą patyrė dėl blogo oro: buvo audra, perkūnija ir labai blogas matomumas. S. Dariui ir S. Girėnui nebebuvo jokios kitos išeities, kaip tik ieškoti vietos nutūpti, kol galiausiai jų nusileidimas pasibaigė tragiškai. Kaip kažkada per treniruotes S. Darius dar Lietuvoje naktį orientuodavosi pagal lauželį bandydamas nutūpti lauke, panašiai bandė ir pagal automobilio šviesas susiorientuoti – pasak liudininkų, jie skrido labai žemai, kai pamatė automobilio šviesas. Po to įvyko katastrofa.

Kai kuriuose informacijos šaltiniuose teigiama, jog lėktuvas galėjo praskristi virš slapto vokiečių karinio objekto ar koncentracijos stovyklos ir būti numuštas, palaikius jį priešų žvalgybiniu lėktuvu. ^[4]. Pilotų amžininkai apžiūrėję lėktuvo nuolaužas teigė, kad lėktuvas buvo suvarpytos kulkų. Naciai lietuviams negrąžino visų sudužusio lėktuvo dalių.

S.Dariaus ir S.Girėno laidotuvės Kaune

Atminimo įamžinimas

Paminklas Dariui ir Girėnui Marketparke, Čikagoje

S. Darius ir S. Girėnas po mirties apdovanoti: Vyčio Kryžiaus V laipsnio ordinu, Šaulių sąjungos žvaigžde ir Lietuvos skautų ordinu.
Lietuvos paštas išleido S. Dariaus ir S. Girėno pašto ženklų seriją.
S. Dariaus gimtinė Rubiškė pavadinta Dariaus kaimu.
Čiobiškio kaime, įsikūrusiame Širvintų ir Kaišiadorių rajonų paribyje, prie Musės ir Neries upių santakos, pastatytas Čiobiškio Dariaus ir Girėno tiltas – arkinis, gelžbetoninis, vienos angos automobilių tiltas, kertantis Musės upę.
Viršukalnės Pietvakarių Pamyre pavadintos Lituanikos bei Dariaus ir Girėno vardu.
Pastatyti paminklai: Kuhdame (1936 m., dab. Pščelnikas, Lenkija), Čikagoje (1935 m.), Niujorke (1958 m.), Beverli Šore (1971 m.), Kaune (1993 m.).
Vokiečių okupacijos metais (1943 m.) lietuvių skulptorius Bronius Pundzius iškalė Puntuko akmenyje Anykščių šilelyje lakūnų bareljefus ir dalį testamento teksto.
1958 m. dabartinio Karo muziejaus patalpose atidaryta transatlantinio skrydžio ekspozicija. Muziejuje saugomi lakūnų balso įrašai ir filmuota medžiaga, kurią perdavė LNK.
Jubiliejiniais 1983 m. režisierius Robertas Verba sukūrė dokumentinį filmą „Lituanikos sparnai“, o Raimondas Vabalas – meninį filmą „Skrydis per Atlantą“.
1993 m. Lietuvos bankas išleido 10 litų monetą, skirtą Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 60-osioms metinėms.
Įvairių eksponatų turi Žemaičių dailės muziejus (Plungėje).
Šio skrydžio garbei veikia restoranas „Lituanica“ Bektone, (Londone)
2010 m. liepą – lapkritį „Expo 2010“ parodoje buvo eksponuota legendinio lėktuvo „Lituanica“ kopija. Prieš 77 m. Atlantą perskridusio lėktuvo modelis buvo sumontuotas ir pakabintas Lietuvos Respublikos paviljone. Sumažinta (1:4) S.Dariaus ir S.Girėno „Lituanica“ (sparnų ilgis – 4 m, korpuso – apie 2 m, o svoris – apie 60 kg) sukūrė žinomas lakūnas – konstruktorius Vladas Kensgaila. Tai – trečioji legendinio lėktuvo replika: pirmąją V. Kensgaila sukūrė Raimondo Vabalo režisuotam 1983 metų filmui „Skrydis per Atlantą“, antroji 1:2 replika kabo Vilniaus oro uoste, o ši „Lituanicos“ kopija po eksponavimo Lietuvos paviljone Šanchajuje buvo nugabenta į Londoną ir instaliuota lietuvių restorane „Lituanica“.
Sukurtas pirmasis lietuviškas dirbtinis palydovas LituanicaSAT 1.
Aurimas Valujavičius per 122 dienas perplaukė Atlanto vandenyną nuo Ispanijos iki Floridos paminėdamas 90-ąsias metines.

Reikšmė

Pasaulinėje aviacijos istorijoje S. Dariaus ir S. Girėno skrydis reikšmingas tuo, kad nenusileidę išbuvo ore 37 val. 12 min., nuskridę (iki katastrofos vietos) 6411 kilometrų. Tai buvo antrasis tuo metu skrydžio be nusileidimo rezultatas pasaulyje.^{[reikalingas šaltinis]}

Blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, be autopiloto, be parašiutų skrido tiksliau, negu kitų tautų lakūnai, aprūpinti visomis moderniausiomis navigacijos priemonėmis. Jų skrydis – antras pagal tikslumą aviacijos istorijoje. Šiuo skrydžiu buvo atvertas kelias oro paštui tarp Amerikos ir Europos žemynų. Lakūnų žygis, jų tragiška mirtis tapo daugelio poetų, rašytojų, dailininkų, skulptorių, muzikų įkvėpimo šaltiniu.

Galerija

Pašto ženklas (dail. J. Gaučas, 1934 m. gegužės 18 d.)
10 litų moneta, 1993 m.
10 litų banknotas, 2001 m.
Paminklas katastrofos vietoje Pščelnike (buv. Kuhdamm)
Bareljefas ant Puntuko

Šaltiniai

↑ http://www.micheloud.com/FXM/Flying/f/enduranc.htm
↑ Lituanica. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 480 psl.
↑ Lietuvos Aviacijos Istorija 1919 - 1940 m. Tomas Algirdas Zauka plienosparnai.lt
↑ ^4,0 ^4,1 Jonas Balčiūnas „Lėktuvai, lakūnai, žygdarbiai“. Leidimas 1975 m. 111 puslapis.

Literatūra

Lituanicos skrydis / Jonas Vaičenonis. – Kaunas: Šviesa, 2006. – 72 p.: iliustr. – ISBN 5-430-04532-2
„Lituanikos“ skrydžio relikvijos VDKM rinkiniuose / Dalė Naujalienė. – Vilnius: LR krašto apsaugos ministerija, 2008. – 72 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-738-93-0

Nuorodos

Vikiteka: Lituanica – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Aviacijos muziejus
Apie filmuotos medžiagos perdavimą
Keletas pašto istorijos puslapių
Živilė Makauskienė. Jie globojo lietuvių lakūnų paminklą Archyvuota kopija 2020-11-28 iš Wayback Machine projekto.
„Lituanica" ruošiasi skrydžiui į Šanchajų
Legendinė „Lituanica“ Lietuvos paviljone^{[neveikianti nuoroda]}
Lietuviai Anglijoje atidengė „Lituanicos” lėktuvo dioramą Archyvuota kopija 2011-08-26 iš Wayback Machine projekto.
Virtuali paroda, skirta Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-osioms metinėms Archyvuota kopija 2013-11-03 iš Wayback Machine projekto.

[1] ttp://www.micheloud.com/FXM/Flying/f/enduranc.htm

[2] Lituanica. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 480 psl.

[3] Lietuvos Aviacijos Istorija 1919 - 1940 m. Tomas Algirdas Zauka plienosparnai.lt

[Balciunas-4] 4,0 ^4,1 Jonas Balčiūnas „Lėktuvai, lakūnai, žygdarbiai“. Leidimas 1975 m. 111 puslapis.

[1]

[2]

[3]

[4]