Matas Šalčius

Matas Šalčius
Gimė 1890 m. rugsėjo 20 d.
Rusija Čiudiškiai, Prienų valsčius
Mirė 1940 m. gegužės 26 d. (49 metai)
Bolivija Guajaramerinas, Bolivija
Tėvai Pranė, Juozas
Veikla keliautojas, žurnalistas, rašytojas, visuomenės veikėjas
Vikiteka Matas Šalčius
Atminimo lenta gimtinėje Čiudiškiuose
Stogastulpis M. Šalčiui prie Skuodo dvaro – 1908-1914 m. mokytojavusiam Skuode, Mosėdyje

Matas Šalčius (1890 m. rugsėjo 20 d. Čiudiškiuose, Prienų valsčius – 1940 m. gegužės 26 d. Guajaramerine, Bolivija) – Lietuvos žurnalistas, rašytojas, keliautojas, visuomenės veikėjas.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Šalčiaus tėvas kilęs iš senos Šalčių giminės, kuri minima jau nuo XVIII amžiaus. Pranė ir Juozas Šalčiai augino septynis sūnus ir dvi dukteris, Matas buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Brolis kooperatininkas Petras Šalčius.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau – Kaune. Dar besimokydamas užsiėmė žurnalistine veikla, rašė straipsnius į laikraščius. Baigęs „Saulės“ mokytojų kursus dirbo mokytoju Žemaitijoje. Dėl viešų pasisakymų prieš carinę valdžią Visos Rusijos mokytojų suvažiavime Kauno gubernatoriaus įsakymu 1914 m. ištremtas iš Lietuvos. Emigravo per Kiniją, Japoniją į JAV. Emigracijoje taip pat užsiėmė žurnalistine veikla.[1]

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, Matas Šalčius tapo ELTOS direktoriumi. Dirbo Lietuvos kariuomenės propagandos skyriuje, mokytojavo. 1919 m. įsteigė Šaulių sąjungą, buvo pirmasis žurnalo „Trimitas“ redaktorius. 1925 m. keliavo po Vakarų Europą – Angliją, Ispaniją, Prancūziją, Portugaliją, domėjosi jų kultūra. Aktyviai propagavo turizmą. 1929 m. balandžio 25 d. įsteigta Turizmo sąjunga, kurios valdybos sekretoriumi išrinktas M. Šalčius.

1929 m. lapkričio 20 d. su kitu garsiu to meto keliautoju Antanu Poška leidosi į kelionę Indijon. Keliautojai aplankė Balkanų šalis, Egiptą, Artimuosius Rytus, Iraną, toliau vienas keliavo po Indiją (susitiko su Mahatma Gandžiu, R. Tagore), Pietryčių Aziją, japonų užkariautą Kiniją, Filipinus. Po ketverių metų kelionių keliautojas išleido knygą „Svečiuose pas 40 tautų“. Už ją apdovanotas „Spaudos fondo“ premija.

1936 m. išvyko į Pietų Ameriką. Čia bandė suvienyti lietuvių išeiviją, Buenos Airėse leido laikraštį „Išvien“. Tačiau, nesulaukęs išeivijos palaikymo, tęsė keliones. Aplankė Argentiną, Urugvajų, Braziliją, Boliviją, Čilę, Paragvajų. 1939 m. persirgo maliarija. 1940 m. susirgo ūmiu smegenų uždegimu, nuo kurio ir mirė. Palaidotas Guajaramerino mieste.

Nuo 1906 m. mokyklos, švietimo, auklėjimo klausimais rašė leidiniuose „Lietuvos ūkininkas“, „Vilniaus žinios“, „Santara“ „Lietuvos žinios“, „Ateitis“, „Naujoji gadynė“, „Darbininkas“, Klaipėdos garsas, „Naujoji Romuva“, „Mūsų rytojus“, „Savivaldybė“, „Ūkininko balsas“ ir kt. leidiniuose. 1910–1914 m. redagavo Lietuvių mokytojų sąjungos leidinį „Mokykla“. Išvertė K. Anderseno ir kt. autorių pasakų.[2]

Poliglotas. Be gimtosios lietuvių, mokėjo anglų, ispanų, vokiečių, prancūzų, rusų ir lenkų kalbas.[3]

Atminimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Kaip gyvena latviai, anglai, suomiai, 1916 m.
  • Lenkų sąmokslas Lietuvoje, 1921 m.
  • Ką kiekvienas turi žinoti apie turizmą, 1935 m.
  • Svečiuose pas 40 tautų, 6 t. 1935–1936 m.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. p. 401.
  2. ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 483 psl.
  3. ↑ Svečiuose pas 40 tautų. Matas Šalčius, Vilnius, 1989 m. p. 9/10.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]