| Mieczysław Jałowiecki | |
|---|---|
| Gimė | 1876 m. gruodžio 2 d. Saldutiškis, Rusijos imperija |
| Mirė | 1962 m. (~86 metai) Londonas, Jungtinė Karalystė |
| Veikla | Dvarininkas, agronomas, diplomatas |
Mečislovas Jaloveckis (1876 m. gruodžio 2 d. Saldutiškyje, Rusijos imperija – 1962 m., Londone, Jungtinė Karalystė) – Lenkijos dvarininkas, agronomas, diplomatas, rašytojas, dailininkas.
Gimė 1876 m. gruodžio 2 d. Saldutiškyje, bajorų Boleslovo ir Anelės Vitkevičiūtės (Stanislovo Vitkevičiaus sesers) Jaloveckių šeimoje Saldutiškio dvare. 1885-1887 m. mokėsi angliškoje mokykloje Sankt Peterburge. 1887-1895 m. mokėsi imperatoriškajame Sankt Peterburgo licėjuje. 1895 m. pradėjo mokytis agronomijos ir chemijos Rygos technikos universitete. Mokydamasis universitete priklausė lenkų studentų draugijai Arkonia. Metus stažavosi Štetine. Vėliau studijavo Halėje, Bonos universitete. Ilgą laiką M. Jaloveckis dirbo Vilniaus žemės ūkio banke dvarų taksatoriumi, buvo žymus pievų ir durpynų, melioracijos specialistas, gerai pažinęs daugelį Lietuvos dvarų ir parengęs dvarų sodybų akvarelinių vaizdų albumą Wizerunki dworow.[1] Žinomos M. Jaloveckio mokslinės studijos, skirtos gyvulininkystei, pieno pramonei.
1907 m. pabaigoje M. Jaloveckis įsteigė Saldutiškio ūkio draugiją, kurios pirmasis susirinkimas buvo sušauktas 1907 m. spalio 16 d. Jaloveckių dvare. Susirinkime buvo kalbama lietuviškai. Ūkio draugija skatino valstiečius skirstytis vienkiemiais, įsigyti moderniškesnius darbo įrankius, gerinti gyvulių veislę, padėjo apsirūpinti mineralinėmis trąšomis, geresnėmis sėklomis. Pirmojo susirinkimo metu dvarininkas M. Jaloveckis pasakė neužmirštamus žodžius: Aš esmi lietuvis, myliu ir studijuoju lietuvišką kalbą, myliu savo šalį, myliu žmones ir trokštu būti jiems naudingas. To darbo nelaikau sau už nuopelnus, bet tik už pareigą, kaipo Lietuvos sūnus. Jeigu aš kitaip manyčiau, tai man ne vieta Lietuvoje.[2]
Prieš I pasaulinį karą dirbo Rusijos imperijos žemės ūkio ministerijoje, dirbo konsulu Vokietijos imperijoje. M. Jaloveckio prižiūrimas dvaras buvo laikomas vienu iš pavyzdinių Lietuvoje. I pasaulinio karo metu tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, kur turėjo pulkininko laipsnį. Pasibaigus I pasauliniam karui ir prasidėjus Lietuvos ir Lenkijos nesutarimams prisijungė prie Krajovcų organizacijos siekusios vieningos lietuvių, lenkų ir baltarusių valstybės, dalyvavo tiesioginėse derybose su Lietuvos prezidentu Antanu Smetona. Z. Machalinskio memuaruose apie Jaloveckį rašoma, kad šis buvo šokiruotas dėl augančio lietuvių priešiškumo lenkams.[3] Pats Jaloveckis savo memuaruose teigė: Man ir mano bendražygiams, kurie buvo išauginti meilės Lietuvai ir lietuviams dvasioje nauja kryptis yra nepriimtina.[4] Vykstant Lietuvos ir Lenkijos kariniam konfliktui priklausė Vilniaus krašto delegacijai vykusiai pas J. Pilsudskį į Varšuvą prašyti pagalbos kovoje su lietuviais.
Saldutiškio dvarui likus Lietuvos sudėtyje Jaloveckis apsigyveno Varšuvoje, kur dirbo Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje, buvo paskirtas dirbti Dancigo laisvąjį miestą 1919-1920 metais. 1939 m. vokiečiams okupavus Lenkiją išvyko į Jungtinę karalystę, kur dirbo Lenkijos emigracinėje vyriausybėje. Po karo liko gyventi Londone, kur dalyvavo vietos lenkų visuomeniniame gyvenime. Mirė 1962 m. Londone, buvo vedęs Julija Vankovičiūtę su kuria susilaukė sūnaus Andžejaus (1912-1944) žuvusio Varšuvos sukilimo metu ir dukros Kristinos (1914).