Pranas Vaičaitis
| Pranas Vaičaitis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1876 m. vasario 10 d. Santakuose, dab. Šakių raj |
| Mirė | 1901 m. rugsėjo 21 d. (25 metai) Santakuose, dab. Šakių raj |
| Palaidotas (-a) | Sintautų kapinėse |
| Veikla | lietuvių poetas, vertėjas |
| Alma mater | Peterburgo universitetas |
 Vikiteka |
Pranas Vaičaitis |
Pranas Vaičaitis (1876 m. vasario 10 d. Santakuose, dab. Šakių raj. – 1901 m. rugsėjo 21 d. ten pat) – lietuvių poetas, vertėjas.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]P. Vaičaitis gimė Santakų kaime, netoli Sintautų. Nors tėvai Juozas ir Marijona valdė nemažą žemės sklypą, bet lepinti pirmagimio neturėjo iš ko: išmokėjus tėvo seserims dalis, namai gerokai ištuštėjo. O čia vienas po kito gimė dar du vaikai – Jonas ir Juozas.
Prano vaikystė niekuo nesiskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Skyrėsi tik jis pats: buvo silpnokos sveikatos ir uždaro būdo. Žaisdavo atokiai, laikėsi tyliai, jo dažnai tekdavo ieškoti. Svajingą vaiko natūrą veikė folkloro pasaulis, juo labiau, kad motina apylinkėje garsėjo skambiu dainininkės balsu.
Pranas ėmė lankyti Sintautų pradžios mokyklą, bet mokytis nemėgo ir mokyklos nebaigė. Tėvai savo planų neatsisakė ir 1887 m. silpnai pasiruošusį sūnų per vargą įtaisė į Marijampolės gimnaziją. Čia P. Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė draudžiamą lietuvišką spaudą, vengdavo pamaldų cerkvėje. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusų literatūra, lietuviškieji Antano Baranausko, Simono Daukanto tekstai. Gimnazijoje ėmė ryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė eiliuoti.
Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir į seminariją nepriimamas. Tėvas išplūdo sūnų, jo išsižadėjo ir vienas grįžo iš Seinų namo. Nuo to laiko santykiai su namais atvėso ir nepasitaisė iki mirties. Motiną Pranas ir toliau mylėjo, jos paveikslas iškildavo jo dainose, bet su tėvu dvasinis ryšys nutrūko. Kartu nutrūko ir materialinė parama.
Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi į mokslus – 1895 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Nepaisydamas sunkių materialinių sąlygų, Peterburge P. Vaičaitis aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje, intensyviai lavinosi, rašė ir vertė, sekė draudžiamą lietuvių spaudą ir pats joje bendradarbiavo, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba. Teisės disciplinos jam sekėsi gerai – baigdamas gavo pirmojo laipsnio diplomą.
1897 m. rudenį prasidėjo poeto politinis persekiojimas. Varšuvos prokuroras jam uždėjo mėnesį policinio arešto, Teisingumo ministras sustiprino bausmę iki mėnesio kalėjimo. P. Vaičaitis, prasikankinęs pusantrų metų ypatingoje policijos priežiūroje be stipendijos ir privačių pamokų, 1899 m. vasario 3 d. kartu su savo tėvu ir kitais sietyniečiais buvo nubaustas administracine tvarka. Atlikti bausmės iš Peterburgo jis turėjo vykti į Kalvariją. Po to negalėjo gauti liudijimo apie nepriekaištingą elgesį, ir baigiamuosius egzaminus teko atidėti kitiems metams. Visa tai P. Vaičaitį be galo išvargino, išvedė iš pusiausvyros.
Besimokydamas Peterburge P. Vaičaitis pamilo ten besimokančią Juliją Pranaitytę, giliai religingą merginą, kurios vienas brolis dėstė Dvasinėje akademijoje, o antras vargoninkavo ir vadovavo Peterburgo lietuvių chorams.
Teisininko karjera P. Vaičaičio neviliojo. Jis planavo baigęs mokslus vykti į Belgiją studijuoti komercijos, bet pradžiai nebuvo lėšų. 1900 m. gavęs diplomą ir vasarą namie pailsėjęs pradėjo dirbti Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje, bet greit susirgo džiova ir grįžo tėviškėn. Sirgdamas nemažai rašė, svajojo išvykti gydytis į džiovininkų sanatoriją, bet pinigų neturėjo, o tėvas sūnumi susirūpino tik paskutinėm dienom, kai jau buvo pavėluota.
P. Vaičaitis mirė 1901 m. rugsėjo 21 d. Apylinkės žmonės pasakojo apie graudžias iškilmingas laidotuves, į kurias atvyko iš Peterburgo poeto draugai ir nešė karstą iš pat namų į Sintautų kapines.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]P. Vaičaitis parašė eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų, iš viso 98 originalius eilėraščius (iš jų – 10 trumpų epigramų), 21 vertimą bei sekimą (jų tarpe – dviejų Aleksandro Puškino mažųjų dramų vertimus).
Eilėraščiai buvo spausdinami „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Ūkininke“. Pirmas rinkinys išleistas 1903 m. Amerikoje (parengė J. Mačys-Kėkštas ir J. Pranaitytė). Pasirašinėjo slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka. Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rūpėjo. Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdinami, kaip ir tautosakos kūrėjai, mažai galvodamas apie save.
Poezijai būdingi jaunystės svajonių, meilės, tėvynės ilgesio motyvai. Joje poetizuojama gimtojo krašto gamta, aukštinama Lietuvos praeitis, žadinami tautinio orumo jausmai. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis.
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Sintautuose, Ežero g.1, įrengtas Prano Vaičaičio sodyba-muziejus; kieme 1996 m. pastatytas paminklas (skulp. Kęstutis Krasauskas).
- Sintautų centre 2013 m. atidengtas paminklas (skulp. Juozas Šlivinskas).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Pranas Vaičaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Vida Girininkienė. „Pranas Vaičaitis – žinomas ir nežinomas“. „Lietuvos žinios“, 2016-04-08 Archyvuota kopija 2017-09-10 iš Wayback Machine projekto.
- Vida Girininkienė. „Pranas Vaičaitis ir Sintautai arba Sintautai ir Pranas Vaičaitis“. „Literatūra ir menas“, 2013-10-04 Archyvuota kopija 2016-08-14 iš Wayback Machine projekto.