Ukrainos socialdemokratų partija

Svetainė
Ukrainos socialdemokratų partija
Lyderis	Jurijus Zagorodnas
Įkurta	1990 m.
Būstinė	Kijevas, Ukraina
Politinė ideologija	socialdemokratija
Oficiali svetainė

Ukrainos socialdemokratų partija (SDPU,Соцiал – демократична партiя України) – Ukrainos kairioji politinė partija.

Istorija

Vieni pirmųjų socializmo idėjas Ukrainoje skleidė S. Podolinskis, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka, Michailas Kociubinskis, M. Dragomanovas. 1875 Odesoje susikūrė Pietų Rusijos darbininkų sąjunga. 1898 m. Kijevo ir Jekaterinoslavo Sąjungos darbininkų klasei išvaduoti organizacijos įkūrė RSDDP organizaciją, kuri netrukus skilo į ekonomistus ir iskrininkas. 1900 m. susikūrė Ukrainos revoliucinė partija, kuri 1904 m. buvo pavadinta Ukrainos socialdemokratų sąjunga, jai vadovavo M. Melenevskis, o 1905 m. tapo Ukrainos socialdemokratų partija . Jos lyderiai Viktoras Viničenka, Dmitro Antonovičius, Leonidas Jurkevičius prioritetą teikė nacionaliniams klausimams.

Ukrainos socialdemokratų partija aktyviai dalyvavo 1917 m. kovo mėn. steigiant darbininkų tarybas ir Centrinę radą. 1917 m. lapkričio 20 d. buvo paskelbta Ukrainos liaudies respublika, jos vadovu tapo Ukrainos socialdemokratų partijos lyderis Simonas Petliūra. Tačiau jaunai respublikai teko kovoti su 5 bolševikų armijomis, austrų – vengrų pulkais ir vietine kontrrevoliucija.

1918 m. balandžio 29 d. valdžią Ukrainoje užgrobė kazokai, generolas Pavlas Skoropadskis buvo paskelbtas etmonu. Tik 1918 m. gruodžio 14 d. suvienytomis socialistų jėgomis pavyko užimti Kijevą ir sudaryti Ukrainos direktoriją, kuriai vadovavo V. Viničenka ir S. Petliūra, pastarasis 1919 m. vasario mėn. tapo Ukrainos prezidentu. Tačiau vasarą didelę šalies dalį užėmė denikininkai, iš šiaurės puolė bolševikai. 1920 m. Galiciją ir vakarų Volynę užėmė lenkai. Nesugebėta suvaldyti ir savos kariuomenės, prasidėjo žydų pogromai Lvove ir kituose miestuose. 1920 m. Ukrainos liaudies respublikos kariuomenei ir jos vadovams teko pasitraukti į Lenkiją. Ukrainos socialdemokratų partijos veikla nutrūko 1926 m. nužudžius S. Petliūrą.

Atgimimas

Socialdemokratinio judėjimo atgaivinimas Ukrainoje prasidėjo 1989 m. susikūrus Liaudies frontui „Ruch“ ir Socialdemokratinei asociacijai (SDA). 1989 m. gruodžio mėn. SDA koordinacinė taryba nutarė atkurti Ukrainos socialdemokratų partiją. 1990 m. kovo mėn. buvo surengta socialdemokratinių organizacijų konferencija ir sudarytas A. Nosenko vadovaujamas organizacinis komitetas. 1990 m. gegužės 25 – 27 d. Kijeve įvyko steigiamasis SDPU suvažiavimas, kuriame dalyvavo 86 delegatai. Suvažiavime kilo nesutaikoma diskusija dėl partijos ideologijos. Mažuma, vėliau sudariusi Jungtinę SDPUo manė, kad demokratinis socializmas ir marksizmas „su žmogišku veidu“ yra vienas ir tas pats, kita dalis rėmėsi Socialistų Internacionalo Stokholmo deklaracija ir siekė Ukrainos nepriklausomybės. Nepriėmę vieningų pozicijų suvažiavimo dalyviai išsiskyrė į du steigiamuosius suvažiavimus.

Ukrainos socialdemokratų partija (jungtinė)

(SDPUO, Соцiал – демократична партiя України об‘єднана). Iki 1995 m. Ukrainos socialdemokratų partija (SDPU). Įkurta 1990 m. gegužės 27 d. iš SDA organizuoto SDPU steigiamojo suvažiavimo išėjusių 58 delegatų. Buvo priimta A. Mustafino parengta Principų deklaracija, kurioje iškeltas ekonominių ir politinių reformų bei Ukrainos nepriklausomybės siekis. Valdybos pirmininku išrinktas A. Nosenko, tarybos pirmininku A. Pavlišinas. Partija tapo asocijuotu „Rucho“ nariu, o kai šis Liaudies frontas pasuko dešinėn, iš jo išstojo.

1991 m. II neeiliniame suvažiavime 52 delegatai atstovavo 235 narius ir 16 vietinių organizacijų. Nutarta prezidento rinkimuose palaikyti V. Čornovilo kandidatūrą. 1991 m. lapkričio 1 d. SDPU buvo užregistruota teisingumo ministerijoje. 1992 m. SDPU tapo viena iš susivienijimo „Nova Ukraina“ organizatorių, tačiau netrukus išsiskyrė daugelio susivienijimo narių požiūriai į šalies ateitį. 1992 m. SDPU palaikė premjero Leonido Kučmos reformas.

1992 m. įsikūrė Ukrainos socialdemokratinis jaunimas. 1992 m. lapkričio 28 d. IV suvažiavime buvo atstovaujami 1356 partijos nariai. 1993 m. parlamento rinkimuose gautos 2 vietos. 1994 m. VII neeiliniame suvažiavime priimta nauja Principų deklaracijos redakcija, iš partijos pašalinti J. Buzduganas ir jo šalininkai, parėmę Aleksandro Morozo Ukrainos socialistų partijos (SPU) politiką Aukščiausioje radoje.

1995 m. SDPU susijungė su Ukrainos teisingumo partija, susikūrusia 1992 m. iš Afganistano karo veteranų ir Černobylio sąjungos narių ir Žmogaus teisių partija, 1994 m. įkurta kūrybinės inteligentijos atstovų. 1996 m. X suvažiavime, teisingumo ministerijai anuliavus SDPU registravimą, partija pavadinta Ukrainos socialdemokratų partija (jungtinė) (SDPUO).

XI suvažiavime priimta programa „Gerovė ir plėtra“. 1998 m. rinkimuose gavo 16 vietų, o prie jų prisijungus kitiems kairiesiems, sudarė 25 narių frakciją. Tačiau iš partijos pasitraukė partijos pirmininko Vasilio Onopenkos vadovaujama grupė narių, reikalavusių, kad partija keltų savo kandidatą prezidento rinkimuose ir įkūrė atskirą SDPU.

1998 m. priimtas naujas statutas. Suvažiavimas renka partijos pirmininką, Politinį biurą ir Politinę tarybą, sudaro Vykdomąjį komitetą. 1999 m. balandžio 24 d. įsteigtas laikraštis „Naša gazeta+“. Tačiau 1999 m. iš SDPUO išėjo S. Peresunko grupė, nepatenkinta E. Marčiuko, kaip partijos kandidato į prezidento postą, ignoravimu ir įkūrusi Socialdemokratų sąjungą (SDS). SDPUO palaikė L. Kučmos kandidatūrą.

1999 m. gegužės 15 d. XIV suvažiavimo metu partijoje buvo 90 667 nariai. 2000 m. vasario mėn. iš partijos išėjo P. Porošenkos grupė, įkūrusi Solidarumo partiją. 2000 m. priimta nauja programa, nutarta steigti partijos grupes kiekvienoje gyvenvietėje. 2002 m. XVI suvažiavime buvo atstovaujami 345 153 SDPUO nariai. 2002 m. parlamento rinkimuose SDPUO gavo 1,6 mln. balsų ir 19 vietų parlamente bei 8 tūkst. vietų vietinėse tarybose.

2003 m. partijoje buvo 17 000 vietinių, 780 rajoninių, 24 sričių bei Kijevo, Sevastopolio ir Krymo respublikos organizacijos, didžiausioje Užkarpatės organizacijoje 36 tūkst. narių. Socialistų Internacionalo konsultacinė narė nuo 2003 m. spalio 27 d.

Pirmininkai

1991 m. A. Sugojanko,
1992 m. J. Zbitnevas,
1995 m. Vasilis Onopenko,
1998 m. V. Medvedčiukas.

Nuorodos

Oficiali svetainė Archyvuota kopija 2017-09-12 iš Wayback Machine projekto.