Valkininkai

Valkininkai
Miestelio centrinė aikštė
Valkininkai
54°21′32″š. pl. 24°50′31″r. ilg. / 54.359°š. pl. 24.842°r. ilg. / 54.359; 24.842 (Valkininkai)
Apskritis	Alytaus apskritis
Savivaldybė	Varėnos rajono savivaldybė
Seniūnija	Valkininkų seniūnija
Gyventojų (2021)	213
Vikiteka	Valkininkai
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Valkiniñkai Kilmininkas: Valkiniñkų Naudininkas: Valkiniñkams Galininkas: Valkininkùs Įnagininkas: Valkiniñkais Vietininkas: Valkiniñkuose
Istoriniai pavadinimai	lenk. Olkieniki, Wolkieniki, Alkiniki, rus. Олькеники[2][3]

Valkininkai (dzūk. Valkinykai) – miestelis Varėnos rajono savivaldybėje, šalia kelių  A4  Vilnius–Varėna–Gardinas  ir  5004  Varėna–Matuizos–Valkininkai  sankryžos, prie Merkio, Šalčios ir Gelužos upių santakos, vienodai nutolęs nuo Vilniaus ir Alytaus — per 55 km. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

Urbanistikos paminklas. Stovi Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (pastatyta 1837 m.), veikia lopšelis-darželis „Aguonėlė“, biblioteka, paštas (LT-65063, 2020 m. uždarytas).

Prie Valkininkų miestelio yra priaugę trys kaimai – Užuperkasio, Čižiūnų ir Paklėštarės, kurie gyventojų yra laikomi Valkininkų gyvenvietės dalimi. Į vakarus nuo miestelio už 2 km yra Degsnių kaimas, taip pat į vakarus už 8 km yra Valkininkų geležinkelio stotis, bei prie jos išaugusi Naujųjų Valkininkų gyvenvietė; į šiaurę nuo miestelio už 3 km yra Dargužių kaimas; į pietus nuo miestelio už 4 km yra Pošalčių kaimas. Valkininkų vidurinė mokykla yra gretimame Užuperkasio kaime.

Valkininkų bažnyčia

Etimologija

Miestelio vardas tikriausiai sudarytas iš dviejų sandų: šaknies valk- ir priesagos -inink-.^[4] Tačiau sunku pasakyti, ką reiškia šaknis. Arti Valkininkų nėra nei upės, nei ežero, kurios vardas būtų Valka, Valkys ar pan. Tad tikriausiai tai vedinys iš kokio kito geografinio objekto – miško, balos, pievos ar pan., mat Pietų Lietuvoje yra ne viena pieva, miškas ar laukas, vadinamas Valka, Valkos ir panašiai.^[5] Kita vertus, vietovardį galima sieti ir su bendriniu žodžiu valkininkas, kuriuo vadinami XV–XVI a. LDK valstiečiai, atlikdavę dvaro prievolę – valką.^[6] Be to, valkininkais galimai vadinti žmonės, vilkę laivus per valkàs (šlapynes, daubas, kurios senovėje naudotos laivams pervilkti tarp dviejų vandens telkinių), arba žvejai, žvejoję valku (bltr. волак) vadinimu tinklu.^[7]

Dėl klaidingos perrašos, lenkiškai nuo XVIII a. įsivyravo pavadinimo lytis be pirmosios raidės (lenk. Olkieniki). Iki XX a. vidurio vartota ir vienaskaitinė lytis Valkininkas.

Istorija

Valkininkų vienuolyno fasadas ir planas, sudarytas apie 1839 m.

Mokslininkų teigimu, Valkininkai — vienas ryškiausių lietuvių liaudies medinės architektūros paminklinių urbanistikos kompleksų. Aikštės planas (tūrinė erdvinė kompozicija, pastatų išdėstymas, jų mastelis, grindinys) susidarė XVI a., o dabartinę formą įgavo XIX a. tai raiškaus radialinio plano miestelis. Genetiniu požiūriu Valkininkų planas yra archajiškas, reliktinis, autentiškas. Jis yra panašus į Vilniaus senamiesčio aikštės planą. Valkininkų gyvenvietė atsirado XIV a. Tuo metu buvo ir didžiųjų kunigaikščių medžioklės pilis. 1418 m. Vytautas Didysis dovanojo miesteliu vadinamą gyvenvietę su Valkininkų dvaru savo žmonai Julijonai.

Valkininkų vietovė minima nuo XIV a. (manoma, kad 1387 m. Ldk Jogailos rašte Skirgailai). 1418 m. minimas Valkininkų dvaras (karališkasis) ir miestelis, 1503 m. Valkininkų valsčius, 1516 m. miestas, nors Magdeburgo teises gavo tik 1571 metais. 1551 m. netoli Valkininkų, prie Spenglos upelio įkurta šaunamųjų ginklų kalykla, kurioje buvo gaminamos patrankos, sviediniai, parakas. Ji veikė apie 100 metų, gamybai naudojo ir vietinę balų rūdą, ir atvežtines žaliavas.

Prieš 1601 m. pastatyta nauja bažnyčia. 1608 m. ir 1609 m. patvirtinus ir išplėtus senąsias privilegijas. Valkininkų bažnyčia menkai teišsiskyrė miestelyje, todėl 1635–1650 m. pastatytas pranciškonų vienuolynas. Dvibokštė bažnyčia su 2 aukštų U plano vienuolyno korpusais iškilo Valkininkų vakariniame pakraštyje, už Merkio. Šis renesanso ir baroko architektūros kompleksas tapo svarbiausia miestelio ir apylinkių dominante.

Prie Valkininkų 1700 m. vyko Sapiegų ir prieš juos susivienijusių Lietuvos bajorų, vadovaujamų Oginskių, mūšis — Valkininkų mūšis. Sapiegos šį mūšį pralaimėjo ir prarado Lietuvoje turėtą hegemoninę padėtį. Miestelyje ėmė kurtis žydai, todėl Valkininkuose XVIII a. buvo pastatyta medinė sinagoga. Ji buvo trijų pakopų stogu, žemesniu prieangiu ir šone prisiglaudusia moterų galerija. Abipus prieangio — piramidės formos bokšteliai. Viduje nebuvo stulpų, o paskliautę supo viena galerija. Bimą gaubė aštuonių korintinių kolonų palaikomas baldakimas. Ji sudegė 1941 m.^[8].

1792 m. birželio 26 d. Stanislovas Augustas Poniatovskis Valkininkams pakartotinai suteikė laisvojo miesto teises ir herbą. Tačiau carinė Rusija jas panaikino, ir nors gyventojai dar XIX a. pradžioje kovojo dėl savivaldos, bet nesėkmingai. Valkininkai gerokai nukentėjo 1812 m. prancūzų invazijos į Rusiją metu. Pasekmės buvo sunkios. Po prancūzmečio žmonės badavo iki pat 1822 m.^[9] 1832 m. panaikintas Pranciškonų vienuolynas, jame įkurdintas kariuomenės dalinys. XIX a. Valkininkai buvo Trakų apskrities miestelis, valsčiaus ir seniūnijos centras.^[10]

XIX a. pabaigoje Valkininkuose, Užuperkasio kaime veikė popieriaus fabrikas. 1911 m. Valkininkuose nukrito karinis orlaivis iš Kauno, kuriuo skrido karininkas ir du kareiviai.^[11][12] 1913 m. inžinieriaus Prano Jodelės iniciatyva prie Valkininkų pradėta statyti pirmoji Lietuvoje cemento gamykla. Tačiau darbai nebaigti – P. Jodelė mobilizuotas, fabrikas per karą apgriautas, vėliau nebeatstatytas. 1910 m. Valkininkuose įvyko pirmas viešas vaidinimas. 1920–1939 m. priklausė Lenkijai. 1941 m. rugsėjo 27 d. nacių Vokietijos okupacinės valdžios nurodymu Eišiškėse sušaudyta Valkininkų žydų 105 šeimos (apie 400 žmonių). 1945–1946 m. apylinkėse veikė Geležinio Vilko, vėliau – Merkio rinktinės partizanai.^[13]

Sovietmečiu buvo Valkininkų kolūkio centrinė gyvenvietė, apylinkės centras.

1993 m. patvirtintas dabartinis Valkininkų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a.	Valkininkų valsčiaus centras	?
XIX a. – 1922 m.		Trakų apskritis
1922–1939 m.		Vilniaus-Trakų apskritis	Lenkija
1939–1940 m.		Valkininkų apskrities centras
1940–1941 m.		Trakų apskritis
1941–1944 m.		Eišiškių apskritis
1944–1950 m.		Trakų apskritis
1950–1953 m.	Valkininkų apylinkės centras	Eišiškių rajonas	Vilniaus sritis
1953–1962 m.
1962–1995 m.		Varėnos rajonas
1995–	Valkininkų seniūnijos centras	Varėnos rajono savivaldybė	Alytaus apskritis

Pakelės kryžius

Vilniaus gatvė Valkininkuose

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1867 m. ir 2021 m.
1867 m.	1896 m.	1905 m.[14]	1931 m.[15]	1959 m.^sur.[16]	1970 m.^sur.[16]	1979 m.^sur.[17]
1 971	3 182	3 222	1 596	769	393	410
1983 m.	1987 m.[18]	1989 m.^sur.[19]	2001 m.^sur.[20]	2011 m.^sur.[21]	2021 m.^sur.	-
309	277	264	238	229	213	-
Demografinės raidos histograma

Žymūs žmonės

• Joseph Klausner (1874–1958), žydų kilmės istorikas, politikas, profesorius
• Simcha Zuhovitski (1908–1994), matematikas
• Bruno Markaitis (1922–1998), kompozitorius, dirigentas
• Pranas Buckus (1928–2001), chemikas organikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras
• Romualdas Ginevičius (g. 1946), inžinierius, ekonomistas, pofesorius, habilituotas mokslų daktaras, buvęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius
• Danguolė Brogienė (g. 1959), dailininkė, tekstilininkė

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. Олькеники. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 21А (42) : Нэшвилль — Опацкий. С.-Петербургъ, 1897., 919 psl. (rus.)
3. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 636 psl.
4. Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
5. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 241–243
6. Valkininkai. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-01-13).
7. Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 61.
8. P. Galaunė. Lietuvių liaudies menas, 1930, p. 1449
9. J. Jurginis ir kt. Vilniaus miesto istorija, t. 1, 1968, p. 180.
10. Olkieniki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 484 psl. (lenk.)
11. „Aušra“. // 1911 m., Nr. 3, psl. 45.
12. Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. „Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija“. – Vilnius, Margi raštai, 1996. ISBN 9986-09-122-5. // 42 p.
13. Valkininkai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 600 psl.
14. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
15. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
16. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
17. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
18. Valkininkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 438
19. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
20. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
21. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.

Literatūra

• Valkininkai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 462 psl.
• A. Miškinis. Valkininkai // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, t. 2, 1979.
• Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas, 1555–1957 / Pranas Bieliauskas. – Trakai: Voruta, 2004. – 270 p.: iliustr. – ISBN 9986-510-34-1
• Valkininkų kraštas istorijos verpetuose (sud. Romualdas Arlauskas). – Vilnius: Gamta, 2005. – 248 p.: iliustr. – ISBN 9955-649-24-0

Nuorodos

• Valkininkų urbanistikos kompleksas Archyvuota kopija 2016-07-31 iš Wayback Machine projekto.
• Žemėlapis ir istorija Archyvuota kopija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.

Aplinkinės gyvenvietės
			Dargužiai – 5 km Čižiūnai – 1 km
	VALKININKŲ GS – 8 km VARĖNA – 29 km
		Užuperkasis – 1 km MATUIZOS – 16 km