Benjaminas Zuskinas | |
---|---|
Gimė | 1899 m. balandžio 28 d. Panevėžys, Rusijos imperija |
Mirė | 1952 m. rugpjūčio 12 d. (53 metai) Maskva, TSRS |
Sutuoktinis (-ė) | Rachel Holand |
Veikla | Aktorius, režisierius |
Benjaminas Zuskinas (1899 m. balandžio 28 d. Panevėžyje, Rusijos imperija – 1952 m. rugpjūčio 12 d. Maskvoje, TSRS) – Lietuvos žydų kilmės filmų ir teatro aktorius, režisierius, Maskvos valstybinio žydų teatro direktorius, 1946 m. Stalino premijos laureatas.
Gimė 1899 m. balandžio 28 d. Panevėžyje, siuvėjo šeimoje. Nuo penkerių metų mokėsi chederyje, 1911 m. įstojo į realinę mokyklą. Prasidėjus I pasauliniam karui išvyko į Penzą, ten tęsė mokslus ir vaidino mėgėjų teatre. 1920 m. įstojo į Sverdlovsko kasybos institutą. 1921 m. nuvyko į Maskvą, ten pradėjo vaidinti žydų kameriniame teatre, kuris 1925 m. tapo Valstybiniu žydų teatru. Tais pačiais metais Zuskinas su Solomonu Michoelsu dalyvavo pirmajame šio teatro pastatyme „Šolom Aleichemo vakaras“ (1922), suvaidino pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Burtininkas“ (pagal Abraham Goldfaden).
Vaidindami Zuskinas ir Michoelsas įkūnijo dvi žydų nacionalinio charakterio savybes – šalia Michoelso dramatiškų ir filosofinių herojų atsirado nenusiviliantys, šiek tiek liūdnoki Zuskino personažai. Tokie buvo jo Juokdarys (W. Shakespeare’o „Karaliuje Lyre“, 1935, Sanderl Baba „Benjamino III kelionėse“ pagal Mendelę Moicher Sforimą, 1927) ir kt. Jis taip pat nusifilmavo kino juostose „Pasienis“ (1935), „Laimės ieškotojas“ (1936). Nuo 1936 m. pats dirbo režisieriumi, dėstė teatro mokykloje. 1939 m. jam suteiktas RTFSR liaudies artisto vardas. Zuskinas buvo Žydų antifašistinio komiteto narys. Po Michoelso žūties vadovavo teatrui, tačiau netrukus, 1948 m., buvo suimtas suklastotoje Žydų antifašistinio komiteto byloje ir kartu su kitais įžymiais žydų kultūros veikėjais 1952 m. rugpjūčio 12 d. sušaudytas Lubiankoje.[1] 1956 m. reabilituotas. Apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu.