Darsūniškis

Darsūniškis
Darsūniškio šv. Agotos vartai
Darsūniškis
54°44′13″š. pl. 24°07′08″r. ilg. / 54.737°š. pl. 24.119°r. ilg. / 54.737; 24.119 (Darsūniškis)
Apskritis	Kauno apskritis
Savivaldybė	Kaišiadorių rajono savivaldybė
Seniūnija	Kruonio seniūnija
Gyventojų (2021)	240
Vikiteka	Darsūniškis
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Darsū́niškis Kilmininkas: Darsū́niškio Naudininkas: Darsū́niškiui Galininkas: Darsū́niškį Įnagininkas: Darsū́niškiu Vietininkas: Darsū́niškyje
Istoriniai pavadinimai	rus. Дорсунишки[2][3]

Darsūniškis – kaimas Kaišiadorių rajono savivaldybėje, 9 km į pietvakarius nuo Kruonio, dešiniajame Nemuno krante. Seniūnaitijos centras. Stovi Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1855 m.), Darsūniškio kapinių koplyčia (XIX a.), veikia Darsūniškio pagrindinė mokykla, paštas (LT-56034). Stūkso Darsūniškio piliakalnis, yra saugomi gamtos paveldo objektai Darsūniškio mineralinis šaltinis ir Darsūniškio akmuo. Kaimas unikalus 3 vartais-koplytėlėmis: Šv. Agotos šiaurėje (pakeliui į Kruonį), Šv. Jurgio rytuose (pakeliui į Užgirėlį), Šv. Kazimiero pietuose. Šv. Agotos ir Šv. Kazimiero vartai-koplytėlės buvo pastatyti apie 1791 m. pažymint laisvojo miesto ribas. Juose stovėjo šv. Agotos ir šv. Kazimiero skulptūros. 1910 m. naujos gatvės pabaigoje pastatyti ir tretieji – šv. Jurgio vartai su to paties pavadinimo paveikslu. Visi šie vartai 1963 m. buvo nugriauti, 1990 m. atstatyti.

Akmuo su 1372 m. data šalia mokyklos

Prie mokyklos

Prie šaltinio

Etimologija

Darsūniškis yra asmenvardinis vietovardis, kadangi Kryžiuočių ordino kronikose dar 1365 m. minimas bajoras nuo Vilniaus, kurio vardas Dirsūnas (Dirzsune), buvęs ir Vilniaus pilies viršininku. Tik vėliau minima ir vietovė – 1372 m. terra Dirsunen („Dirsūno žemė“). Kad vietovardis kilęs nuo asmenvardžio patvirtina ir vėlesni kronikų įrašai, minintys Dirsunenhusen („Dirsūno namai“). Slaviškuose šaltiniuose XV a. pabaigoje atsiranda kiek pakitusi forma: Dorsun- (arba Darsun-) + priesaga -išk- (Dorsunyski, Дорсунишки ir kt.). Būtent iš pastarosios lyties ir susiformavo dabartinis lietuviškas pavadinimas.^[4]

Liaudies etimologija pasakoja, kad pavadinimas galėjęs kilti nuo slaviško dar synu („dovana sūnui“), neva kažkoks kunigaikštis dovanojęs šią žemę savo sūnui.

Istorija

Tai viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Darsūniškio miške yra Darsūniškio pilkapiai. Pro Darsūniškį (vokiečių šaltiniuose – Dirsunen) XIV a. 2-ojoje pusėje ėjo kryžiuočių kelias į Trakus ir Vilnių. 1372 m. minima, kad kryžiuočiai sudegino Dirsunen pilį ir išsivedė 400 belaisvių.^[5] Darsūniškio piliakalnis buvo vienas Panemunės gynybinės sistemos atraminių punktų, čia buvo didžiojo kunigaikščio pilis su nemaža įgula. Iki 1795 m. čia buvo Ldk Darsūniškio dvaras (prie Nemuno kranto tikriausiai stovėjo Vytauto Didžiojo dvaras).

Apie XV a. vidurį pastatyta Darsūniškio bažnyčia, 1486 m. vietovė jau minima miestu. XVI a. 1-ojoje pusėje Darsūniškis tapo prekybos ir amatų centru, inventoriuje nurodoma, kad buvo 1 margo dydžio turgaus aikštė priešais Ldk dvarą, iš aikštės vedė dvi gatvės (Kaunan ir Punion). 1569 m. miestelyje buvo ~50 sodybų, gyveno 5 mėsininkai.^[6] 1586 m. minimas miestelis ir pavietas. 1655 m. bažnyčia sudegė, 1694 m. pastatyta nauja, bet 1702 m. Švedijos kariuomenė ir ją sudegino.

1552 m. Darsūniškis minimas neprivilegijuotųjų miestų, 1699 m. – miestų ir miestelių sąrašuose. Ypač plėtėsi XVI a., kai pradėta intensyviai kirsti Darsūniškio ir Birštono girias, medieną plukdyti į Vokietiją. Darsūniškis tapo miško ruošos centru, jame buvo prieplauka, kur sustodavo prekybos laivai. 1702 m. ties Darsūniškiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė sumušė švedų dalinį. Po mūšio atvykusi švedų kariuomenė Darsūniškį sudegino.

Sunykus prekybai, Darsūniškio aikštė buvo užstatyta. 1777 m. įsteigta parapinė mokykla. 1791 m. gruodžio 7 d. Darsūniškis gavo privilegiją, kuria patvirtintos laisvojo miesto Magdeburgo teisės, kurias miestelis jau kažkada buvo turėjęs. Nustatytos miestelio ribos, gyventojai atleisti nuo baudžiavos, jiems leista laisvai kirsti mišką miestelio statybai. Taip pat buvo patvirtintas Darsūniškio herbas. 1795 m. surašyta 41 šeima (304 žmonės), 1844 m. – 62 šeimos.^[7]

Po 1818 m. gaisro prie trijų kelių, vedančių į Darsūniškį, pastatyti vartai – koplytėlės (1963 m. nugriauti, 1990 m. atstatyti). 1849 m. vietoje sudegusios pastatyta mūrinė Darsūniškio bažnyčia. 1868 m. buvo 668 gyventojų (303 žydai), 4 krautuvės, 7 smuklės. 1897 m. buvo 673 gyventojai, iš jų 42 šeimos prekybininkų. XIX a. Darsūniškis buvo miestelis Trakų apskrities Kruonio valsčiuje.^[8]

Per II pasaulinį karą vokiečių okupacinės valdžios įsakymu nužudyta apie 100 miestelio žydų. Miestelis sudegė. Po karo Darsūniškio apylinkėse veikė Didžiosios Kovos apygardos, „A“ partizanų rinktinės partizanai.

1950–1992 m. buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. Tuo metu įsteigtas medicinos punktas, biblioteka.^[9] Kaime veikė kultūros namai, sveikatos punktas. Užtenkus Nemuną dėl Kauno HE Darsūniškis galėjo dingti po vandeniu, jei išilgai upės kranto nebūtų supiltas apsauginis pylimas.^[10]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1565?–1586 m.	Darsūniškio valsčiaus centras	Kauno apskritis
1625–1786? m.	Darsūniškio seniūnijos centras	?
XIX a.	Kruonio valsčius	Trakų apskritis
1919 m.	Darsūniškio valsčiaus centras
1950–1955 m.	Darsūniškio apylinkės centras	Žiežmarių rajonas
1955–1962 m.		Jiezno rajonas
1962–1963 m.		Kaišiadorių rajonas
1963–1988 m.	Vilūnų apylinkė
1988–1995 m.	Kruonio apylinkė
1995–	Kruonio seniūnija	Kaišiadorių rajono savivaldybė

Gyventojai

1738 m. miestelyje buvo 9, 1789 m. – 39, 1816 m. – 36 dūmai.

Demografinė raida tarp 1865 m. ir 2021 m.
1865 m.*[3]	1868 m.	1893 m.*[2]	1897 m.^sur.	1905 m.[11]	1923 m.^sur.[12]	1959 m.^sur.[13]	1970 m.^sur.[14]
796	668	1 000	673	747	817	533	494
1975 m.[15]	1979 m.^sur.[16]	1984 m.[17]	1989 m.^sur.[18]	2001 m.^sur.[19]	2011 m.^sur.[20]	2021 m.^sur.[21]	-
470	462	407	468	396	307	240	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Žymūs žmonės

• Beras Halpernas (1902–1984), žydų rašytojas, paskutinis Lietuvos rašytojas, rašęs tik jidiš kalba.^[5]
• Antanas Maciulevičius (1948–), kino režisierius

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. Дорсунишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 11 (21) : Домиции — Евреинова. С.-Петербургъ, 1893., 62 psl. (rus.)
3. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 126 psl.
4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 42–44
5. „Kaišiadorių rajono savivaldybė - Istorija“. kaisiadorys.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-04-17. Nuoroda tikrinta 2016-04-17.
6. „Kauno marios“. Paruošė Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyrius. – Vilnius, „Mokslas“, 1981. // psl. 44
7. „Kauno marios“. Paruošė Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyrius. – Vilnius, „Mokslas“, 1981. // psl. 45
8. Dorsuniszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 131 psl. (lenk.)
9. Darsūniškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 506 psl.
10. Petras Kežinaitis. Aplink Kauną. – Vilnius, Mintis, 1966. // psl. 36.
11. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
12. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
13. Darsūniškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 366 psl.
14. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
15. Darsūniškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis, 580 psl.
16. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
17. Darsūniškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 390
18. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
19. Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
20. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
21. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

• Darsūniškis. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 487 psl.
• Darsūniškio žemėlapiai Archyvuota kopija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.