Eduard von der Ropp
| Eduardas fon Ropas Eduard von der Ropp | |
|---|---|
| |
| Pirmosios Dūmos deputatas fon Ropas, 1906 m. | |
| Gimė | 1851 m. gruodžio 2 d. Lyksna, Dinaburgo aps., dab. Latvija |
| Mirė | 1939 m. liepos 25 d. (87 metai) Poznanė, Lenkija |
| Pareigos | Pirmosios Dūmos deputatas |
| Alma mater | Kauno kunigų seminarija, Sankt Peterburgo universitetas |
 Vikiteka |
Eduard von der Ropp |
Eduardas fon Ropas (vok. Eduard Michael Johann Maria Baron von der Ropp; 1851 m. gruodžio 2 d. Lyksnoje, Dinaburgo aps., dab. Latvijoje – 1939 m. liepos 25 d. Poznanėje, Lenkijoje) – katalikų vyskupas, religinis ir politinis veikėjas Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje. Buvo ordinaras Tiraspolyje (1902-1903), Vilniaus vyskupas (1903-1917), Mogiliovo arkivyskupas (1917-1926).
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Eduardas fon Ropas gimė kilmingoje dvarininkų šeimoje, jo motina buvo Vilniaus vicegubernatoriaus duktė. 1875 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto juridinį fakultetą. Pasiliko dirbti vyriausybėje Sankt Peterburge. 1886 m. nutarė įstoti į Kauno kunigų seminariją. Įšventintas į kunigus 1889 m. Kauno arkivyskupijoje. Buvo žemvaldys Švenčionių apskrityje.
1893 m. tapo dekanu Kuršo hercogystėje su rezidencija Liepojoje. 1902 m. balandžio 4 d. popiežiaus Leono XIII paskirtas Tiraspolio katalikų vyskupu su rezidencija Saratove. 1903 m. lapkričio 9 d. popiežius Pijus X fon Ropą paskyrė Vilniaus vyskupu. Nuo 1904 m. birželio d. intronizuotas naujose pareigose Viniaus katedroje.
Buvo vienas iš organizatorių ir pirmininkas 1905 m. Vilniuje sukurtos Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinės katalikų partijos. 1906 m. pradžioje įkūrė laikraštį „Nowine Wilenskie“, 1906–1909 m. buvo laikraščio „Kurier Litewski“ savininkas.
1906 m. Vilniaus gubernijoje išrinktas deputatu į Rusijos imperijos I šaukimo Valstybės Dūmą. Priklausė Vakarinių pakraščių grupei. Aktyviai priešinosi rusifikacijos politikai, siekė kompensacijos už Rusijos valdžios padarytą žalą Katalikų Bažnyčiai: nusavintas bažnyčias, vienuolynus, žemes. Vyskupas buvo apkaltintas nederamu dvasininkui politiniu aktyvumu, lietuvių ir baltarusių polonizacija Šiaurės Vakarų krašte, masinio stačiatikių perėjimo į katalikybę organizavimu, todėl 1907 m. rudenį caro valdžios buvo ištremtas iš Vilniaus. Jis buvo priverstas praleisti keletą savaičių vienuolyne prie Šv. Kotrynos bažnyčios Sankt Peterburge, po to su valdžios priežiūra dešimt metų gyveno savo brolio dvare.
Po Vasario revoliucijos fon Ropui buvo leista iš tremties sugrįžti į Sankt Peterburgą. 1917 m. gegužės mėn. dalyvavo pirmajame Rusijos graikų katalikų bažnyčios sinode. 1917 m. liepos 25 d. popiežius Benediktas XV jį paskyrė Mogiliovo arkivyskupu ir metropolitu. Vykstant Rusijos pilietiniam karui ir gresiant vokiečių okupacijai, jis priėmė sprendimą perkelti Sankt Peterburgo dvasinę akademiją į Liubliną. Sumanytas kaip laikinas perkėlimas, jis tapo pastoviu, o evakuotos akademijos bazėje įsikūrė katalikiškasis Liublino universitetas. Po Spalio revoliucijos fon Ropas protestavo prieš sovietinės valdžios represijas, nusavinamą bažnytinį turtą. 1919 m. buvo areštuotas ir išsiųstas į Varšuvą.
Metropolitas fon Ropas mirė Poznanėje 1939 m. Jo palaikai 1983 m. perkelti į Bialystoko katedrą.