Ernestas Galvanauskas | |
---|---|
Gimė | 1882 m. lapkričio 20 d. Zizonys, Vabalninko valsčius |
Mirė | 1967 m. liepos 24 d. (84 metai) Eks le Benas, Prancūzija |
Veikla | inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas |
Partija | Lietuvos valstiečių sąjunga |
Alma mater | Peterburgo kalnakasybos institutas |
Vikiteka | Ernestas Galvanauskas |
Ernestas Galvanauskas (1882 m. lapkričio 20 d. Zizonyse, Vabalninko valsčius – 1967 m. liepos 24 d. Eks le Bene, Prancūzija) – Lietuvos inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas.
1902 m. baigė Mintaujos gimnaziją, 1902–1904 m. ir 1906–1908 m. studijavo Peterburgo kalnakasybos institute. 1912 m. Belgijoje įsigijo kalnų inžinieriaus specialybę, 1913 m. ten pat – elektros inžinieriaus diplomą.
1905 m. dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose Lietuvoje, Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjas. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1906 m. gyveno Suomijoje. Bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“ ir kt. leidiniuose. 1910 m. drauge su kitais lietuviais organizavo informacijos biurą Paryžiuje.[1]
1919 m. paskirtas Lietuvos vyriausybės delegacijos Taikos konferencijoje Paryžiuje nariu. Nuo 1919 m. spalio mėn. iki 1920 m. birželio mėn. – Lietuvos Ministras Pirmininkas, kartu – finansų, prekybos ir pramonės ministras; ministro pareigose buvo iki 1922 m. 1921 m. atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje. Jo politinio ir diplomatinio talento dėka Lietuvos valstybei pavyko įsitvirtinti tarp kitų Europos valstybių.[2] 1921 m. vykstant Lietuvos delegacijos Tautų Sąjungoje deryboms dėl Hymanso projektų, E. Galvanausko bute sprogo bomba, rimtai jį sužeidusi.[3]
Nuo 1922 m. vasario mėn. iki 1924 m. birželio mėn. – vėl Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. E. Galvanausko ryžto dėka jo vadovaujamas Ministrų kabinetas nutarė 1922 m. vasario 16 d. Kaune atidaryti Lietuvos universitetą.
Vienas iš 1923 m. Klaipėdos sukilimo svarbiausių organizatorių ir rėmėjų, jo vadovaujama Lietuvos vyriausybė parengė krašto prijungimo prie Lietuvos dirvą viduje ir tarptautinėje plotmėje. Atstovavo Lietuvai 1923 m. kovo 24 d. Paryžiuje prasidėjusiose derybose dėl Klaipėdos krašto konvencijos. 1924–1927 m. Lietuvos atstovas Londone. Po valstybės perversmo pasitraukęs iš šių pareigų, atvyko į Klaipėdą ir atsidėjo visuomeninei bei švietimo veiklai.
1927–1928 m. Klaipėdos uosto valdybos pirmininkas, Klaipėdos mokytojų draugijos pirmininkas, 1934–1939 m. – jo pastangomis įkurto Prekybos instituto rektorius. Jo rūpesčiu pertvarkyta Klaipėdos medžio pramonė, įkurta Statybos bendrovė, aprūpinti butais lietuvių darbininkai. Įkūrė Klaipėdos amatų mokyklą. Buvo „Ryto“ spaustuvės ir leidyklos valdybos narys, pirmasis Klaipėdos dienraščio „Vakarai“ redaktorius.[2]
1939–1940 m. Lietuvos finansų ministras. Bolševikams okupavus Lietuvą, įėjo į „Liaudies vyriausybę“. Perpratęs bolševikų užmačias, pabėgo į Klaipėdą. 1941 m. nacių ištremtas į Reicho gilumą.
1946 m. pabaigoje Vokietijoje ėmė vadovauti VLIK’o Vykdomajai tarybai. 1947 m. išvyko į Madagaskarą. Čia įsteigė prekybos ir pramonės kursus, juose dėstė, vertėsi amatais. 1963 m. apsigyveno Prancūzijoje.[4][5]
Politinis postas | ||
---|---|---|
Prieš tai: Mykolas Sleževičius |
Lietuvos ministras pirmininkas 1919 - 1920 |
Po to: Kazys Grinius |
Prieš tai: Kazys Grinius |
Lietuvos ministras pirmininkas 1922 - 1924 |
Po to: Antanas Tumėnas |
|