| Kazys Morkūnas | |
|---|---|
| Gimė | 1925 m. kovo 4 d. Žiežmariai, Trakų apskritis |
| Mirė | 2014 m. sausio 22 d. (88 metai) Vilnius |
| Veikla | dailininkas vitražistas |
| Organizacijos | Lietuvos dailės institutas |
| Pareigos | profesorius |
| Partija | 1956 m. SSKP |
| Alma mater | 1952 m. LSSR dailės institutas |
| Žymūs apdovanojimai | |
Kazys Morkūnas (g. 1925 m. kovo 4 d. Žiežmariuose, Trakų apskritis – 2014 m. sausio 22 d.) – Lietuvos dailininkas, vitražistas.
1946–1951 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Dekoratyvinės ir monumentaliosios tapybos katedroje. 1952 m. baigė LSSR dailės institutą (mokėsi pas Stasį Ušinską). Nuo 1953 m. Lietuvos dailės instituto dėstytojas, 1977–1985 m., 1993–1997 m. Piešimo katedros vedėjas, nuo 1976 m. profesorius.
Mirė 2014 m. sausio 22 d., palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.[1]
1953 m. vienas pirmųjų Lietuvoje sukūrė eksperimentinį vitražą iš kelių sulydytų plono stiklo sluoksnių. Ankstyvojo laikotarpio vitražams būdingas realistinis figūrinis piešinys su ornamentais („Taika žemėje“, 1955 m., „Jūratė ir Kastytis“, 1956 m., „Subatos vakarėlį“, 1959 m.), alegorijos, simboliai, dekoratyvi stilizacija („Mūza“, 1956 m., „Mergaitė“ 1960 m.). Nuo septinto dešimtmečio naudoja luitinį stiklą, sujungtą betonu, derina įvairias stiklo faktūras („Pirčiupis“, 1962 m.) Sukūrė vitražų pasaulinių parodų paviljonams („Himnas darbui“ – Monrealis, 1967 m., „Tarybinis jaunimas“ – Osaka, 1970 m.), dekoratyvių siužetinių (pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ motyvais Druskininkų biuvetėje, 1956–1960 m.), spalvoto veidrodinio stiklo („Rytas“, 1960 m.) vitražų.
Naudojo konusinės formos stiklą (Kryžkalnio memorialo vitražai „Kova“ ir „Darbas“, 1972 m.; LSSR valstybinė premija, 1973 m.). Kūrė storo luitinio stiklo (Kauno IX forto muziejaus memorialo vitražai, 1984 m.; SSRS valstybinė premija, 1985 m.), plono stiklo („Saulės mūšis 1236 m.“, Šiaulių kino teatras „Saulė“, 1986 m., 27 vitražų ansamblis Švč. Mergelės Marijos gyvenimo motyvais (Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra, 1996 m.), vitražo technika (Kaišiadorių partizanų koplyčia, 1998 m.). Sukūrė 3 portretinius vitražus J. Baltrušaičio mokykloje Maskvoje, erdvinių vitražų Punsko mokykloje (abu 2005 m.), Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje (2008 m.). Sukūrė vieną didžiausių 180 m² vitražų Lietuvoje „Šventė“ (dab. LR Seimo rūmai, Vilnius, 1981 m.).
Kūrybai būdinga optimizmas, ryškiai perteikta idėja, monumentalumas, vientisa raiški kompozicija, piešinio ir spalvos vienovė, dinamiškos formos, skriejančios figūros motyvas, raiški ritmika, sodrios kontrastingos spalvos (vyrauja mėlyna, geltona, raudona). Nuo 1953 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.[2][3]