Leonidas Donskis
| Leonidas Donskis | |
|---|---|
| |
| 1994 m. | |
| Gimė | 1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėda |
| Mirė | 2016 m. rugsėjo 21 d. (54 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Jolanta Donskienė |
| Veikla | VDU profesorius, Europos Parlamento narys (2009-2014), visuomenės veikėjas. |
| Partija | nepartinis[1] |
| Alma mater | |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
Leonidas Donskis (1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje – 2016 m. rugsėjo 21 d. Vilniuje) – Lietuvos filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas ir politikas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išsilavinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1980 m. baigė Klaipėdos 19 (dabar „Martyno Mažvydo“ progimnazija) vidurinę mokyklą. 1985 m. baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos Teatro meno fakultete. 1985–1987 m. laisvo klausytojo teise stažavosi Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, kuriame įgijo sertifikatą tolygų magistro studijoms. 1987–1990 m. mokėsi Vilniaus universiteto Filosofijos katedros aspiratūroje. 1990 m. gruodžio 11 d. VU apgynė disertaciją tema „Kultūros krizės ir jų filosofinė refleksija (O. Spenglerio, A. Toynbee ir L. Mumfordo istoriosofinių koncepcijų istorinė-metodologinė analizė)“,[2] filosofijos mokslų kandidatas (Vilniaus universitetas), 1999 m. gegužės 15 d. Helsinkio universitete apgynė disertaciją „The End of Ideology and Utopia? Moral Imagination and Cultural Criticism in the Twentieth Century: Introduction", socialinių mokslų daktaras.
Pedagoginė ir mokslinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1985–1987 m. Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų stažuotojas tyrėjas, dėstytojas, 1991- Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų Visuomenės mokslų katedros vyr.dėstytojas, 1991–1997 m. Klaipėdos universiteto (KU) Filosofijos katedros vedėjas, 1995–1997 m. KU Socialinių mokslų fakulteto Lyginamųjų civilizacijos studijų centro direktorius. Vienas iš universiteto Klaipėdoje įkūrimo idėjos autorių.[3] 1990–2000 m. KU Senato narys; nuo 1993 m. Klaipėdos universiteto docentas. 1991–1993 m. filosofijos ir kultūros filosofijos dėstytojas Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. 1997–2002 m. dėstė ir dirbo tyrėju JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose bei tyrimų centruose.
Nuo 2002 m. – VDU Politologijos katedros profesorius ir Išeivijos studijų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas. 2003–2005 m. – VDU Filosofijos katedros vedėjas, Helsinkio universiteto docentas. 2004 m. VDU atliko habilitacijos procedūrą (humanitariniai mokslai, istorija – darbai iš idėjų ir sąmoningumo istorijos). 2005 m. VDU Senatas suteikė profesoriaus pedagoginį vardą. 2005–2009 m. – VDU Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius. Nuo 2005 m. – VDU Senato narys. 2014–2015 m. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto mokslo prorektorius. Nuo 2015 m. VDU profesorius ir vyr. mokslo darbuotojas.
Tyrimų sritys ir studijų laukai – civilizacijų analizė, sąmoningumo istorija, politinių idėjų istorija, Rytų Europos idėjų istorija, Baltijos studijos, istorijos filosofija, kultūros filosofija, literatūros filosofija. Probleminiai židiniai – moralinė vaizduotė, moralinės biografijos, tapatybė, politika ir literatūra, socialinė kritika. L. Donskis pirmininkavo 3 daktaro disertacijų gynimo mokslo taryboms, oponavo 7 daktaro disertacijoms, dalyvavo 17 daktaro disertacijų gynimo mokslo tarybose, 4 habilitacijos procedūros komisijose.
Politinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2009–2014 m. Europos Parlamento narys. Išrinktas į Europos Parlamentą Liberalų sąjūdžio (LRLS) rinkiminiame sąraše (kandidatavo 1-uoju numeriu; už LRLS balsavo 7,36 % rinkėjų), vienintelis LRLS atstovas EP.
Leonidas Donskis dirbo Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijoje (ALDE), kuri yra trečia pagal dydį politinė grupė Europos Parlamente. L. Donskis buvo Vystymosi komiteto ir Žmogaus teisių pakomitečio narys, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pavaduojantis narys, ES ir Armėnijos, Azerbaidžano ir Gruzijos parlamentinio bendradarbiavimo delegacijos narys, taip pat ES ir Moldovos parlamentinio bendradarbiavimo komiteto ir delegacijos ryšiams su Izraeliu pavaduojantis narys, EURONEST parlamentinės asamblėjos narys bei Europos ir Viduržemio jūros šalių parlamentinės asamblėjos EMPA pavaduojantis narys.
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]L. Donskis buvo vedęs; žmona Jolanta Donskienė (g. 1961 m.), psichologė, KTU gimnazijos kartu su M. Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondu vykdomo projekto „Moksleivių vasaros akademija“, Nacionalinės moksleivių akademijos Asmenybės ugdymo programos vadovė.[4]
Mirtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]L. Donskis netikėtai mirė 2016 m. rugsėjo 21 d. nuo širdies infarkto Vilniaus oro uoste prieš skrydį į Sankt Peterburgą, kur turėjo pristatyti savo knygą – tai būtų buvusi jo pirmoji kelionė į Rusiją po 1990 m.[5]
Idėjos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Leonidas Donskis daug dėmesio skyrė šiuolaikinės visuomenės sanklodos, kurią, pagal Z. Baumaną, vadino „takiąja postmodernybe“, kritikai. Filosofas kaip didžiausią pavojų žmonijai įžvelgė technokratijos, informacijos pertekliaus (hiperkomunikacijos), technologijų skverbimosi į žmogaus gyvenimą sukeliamą žmogiškų santykių, žmogiškumo atrofiją. Jis buvo itin kritiškas kapitalistiniam vartotojiškumui, nuolatinės kaitos, raidos skatinimui, kuris, jo teigimu, neleidžiąs žmogui „likti pačiam sau“, patirti etinės refleksijos, susivokti, į tokią spartą įtrauktas žmogus „nesiima uždavinio savo gyvenimu išmėginti dalykų tikrumą, jų autentiškumą“. L. Donskis pabrėžė empatijos, žmogiškumo, etiškumo svarbą, kurią supriešino su intelektualumo, žinių kaupimo iškėlimu. Sekdamas Baumanu, L. Donskis naudojo adiaforizacijos sąvoką, kaip išreiškiančią dabartinį techninį žmonių tarpusavio santykį – žmonės vienas per kitą tenkina rinkos poreikius, bet nyksta etinis santykis, žmogus paverčiamas statistika. Technologijų plėtra jomis nesinaudojančius palieka atskirtyje, „gėdina“.[6]
Leonidas Donskis taip pat daug dėmesio skyrė tarptautinei ir vietos politikai – liberalizmą jis suprato ne kaip ekonominę rinkos laisvę, o kaip žmogaus orumą, pasirinkimą ginančią laikyseną.[reikalingas šaltinis] Domėjosi ir komentavo politinius reiškinius buvusiose tarybinėse šalyse, skatino šių šalių integravimą į Vakarų kultūrą.[reikalingas šaltinis]
Veikla organizacijose
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Globalizacijos ir regioninio bendradarbiavimo analizės centro tarptautinės patarėjų tarybos garbės narys (Jerevanas, Armėnija),
- VšĮ „Studija „Be pykčio“ steigėjas [7]
- VšĮ „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę” valdybos narys [8]
- Asociacijos „Lietuvos Žmogaus teisių lyga“ (LŽTL) valdybos narys [9]
- Lietuvių PEN centro narys [10]
- Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pavaduotojas
- Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas
Pasiekimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Tirgovištės miesto Valachijos universiteto garbės daktaro vardas (Doctor Honoris Causa), Rumunija (2014);
- 2013 Premio Letterario Giuseppe Acerbi (2013 Giuseppe Acerbi literatūros premija, Castel Goffredo, Mantua, Italija) už knygą Piccola mappa esperianziale (2013);
- Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Fondo ir Suomijos Respublikos ambasados Vilniuje suteiktas Šviesuolio titulas ir apdovanojimas už draugystės tarp Lietuvos ir Suomijos stiprinimą (2013);
- Bradfordo universiteto garbės daktaro vardas (Hon. DLitt./ Honorary Degree of Doctor of Letters), Anglija (2011);
- Nyderlandų Karalystės Oraniečių-Nasau Ordino Komandoro Kryžius (2008 m.);
- IREX’o tyrimų stipendija, JAV 1993–1994 m.;
- Fulbrighto dėstymo stipendija, JAV 1994 m.;
- Švedijos instituto tyrimų stipendija, Švedija 1997–1998 m.;
- Kviestinė profesūra Dickinsono kolegijoje, JAV 1998–1999 m.;
- Leverhulme’o tresto tyrimų stipendija, Anglija 1999–2000 m.;
- Kviestinė profesūra Upsalos universitete, Švedija 2000 m.;
- Paschalio P. Vacca’os vardo laisvųjų menų garbės profesūra Montevallo universitete, Alabama, JAV 2001–2002 m.;
- Stipendija Budapešto kolegijoje (Priešakinių studijų institute), Vengrija (nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2004 m. vasario 29 d.);
- Kviestinio tyrinėtojo stipendija Stokholmo universitete, Švedija 2004 m.;
- Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų centro stipendija, Visbis, Švedija 2005, 2007 m.;
- Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos vardinė stipendija 2007–2008 m.;
- Aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija mokslininkui 2005–2006 m.;
- Stasio Šalkauskio premija 2005 m.;
- Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis 2005 m.;
- LRT akcijos „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ ir Lietuvos mokslo tarybos nominuotas Lietuvos metų mokslininkas 2006 m.;
- Dienraščio „Klaipėda“ nominuotas Metų tolerancijos žmogus 2006 m.;
- Dienraščio „Laikinoji sostinė“ nominuotas Kauno Minties Riteris 2006 m.;
- Europos Komisijos Įvairovės ir Tolerancijos Ambasadorius Lietuvoje 2004 m.;
- Europos mokslo fondo Humanitarinių mokslų komiteto narys 2005–2009 m.
Monografijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]L. Donskio Mokslinių tyrimų pagrindinis objektas – šiuolaikinė socialinė, politinė ir kultūros filosofija, šiuolaikinė visuomenė ir kultūra. Veikalai yra tarpdisciplininio pobūdžio, jiems būdingas analizės ir socialinės kritikos kultūrinio liberalizmo požiūriu derinimas. Tyrimų medžiagą skelbia lietuvių ir anglų kalba. Apie 50 monografijų ir daugiau nei 500 straipsnių bei knygų autorius, knygų sudarytojas ir redaktorius, sykiu profesinių žurnalų specialių numerių kviestinis redaktorius. L. Donskio darbai išversti į Brazilijos portugalų, danų, estų, ispanų, italų, korėjiečių, lenkų, portugalų, rumunų, rusų, suomių, švedų, turkų, ukrainiečių, vengrų ir vokiečių kalbas. [reikalingas šaltinis]
Monografijos, straipsnių rinkiniai (lietuvių k.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Monografijos (užsienio k.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Adomaitytė, Brigita (2014-02-23). „Leonidas Donskis: „Demokratija veikia labai gero humoro dėka““. 15min.lt. Suarchyvuota iš originalo 2014-05-12. Nuoroda tikrinta 2016-05-01.
- ↑ Lietuvos mokslo potencialas Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ A. Nikžentaitis. Leonidas Donskis, Gintaras Beresnevičius ir Lietuvos akademinė kilerių bendruomenė
- ↑ „Pajūrį nušvietė žvaigždės ir žvaigždutės“
- ↑ Vilniaus oro uoste staiga mirė Leonidas Donskis
- ↑ „Leonidas Donskis. Bijau, kad XXI amžiuje išsipildė Mefistofelio svajonė“. bernardinai.lt. Bernardinai.lt. 2013-08-19. Nuoroda tikrinta 2024-08-06.
- ↑ „Studija „Be pykčio“
- ↑ „Sugiharos fondas
- ↑ „Lietuvos Žmogaus teisių lyga“
- ↑ L. Donskis – Lietuvių PEN centro narys
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Asmeninis Leonido Donskio tinklalapis;
- Apie L. Donskį Europos Parlamente Archyvuota kopija 2015-05-07 iš Wayback Machine projekto.;