Viačeslavas Malyševas
| Viačeslavas Malyševas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1902 m. gruodžio 16 d. Syktyvkaras |
| Mirė | 1957 m. vasario 20 d. (54 metai) Maskva, Rusija |
| Palaidotas (-a) | Nekropolis prie Kremliaus sienos |
| Tautybė | rusas |
| Pilietybė | TSRS |
| Veikla | TSRS valstybės veikėjas, pramonės organizatorius |
| Alma mater | Maskvos N.Baumano vardo technikos institutas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Socialistinio darbo didvyris, 4 Lenino ordinai, Suvorovo ordinas, Kutuzovo ordinas | |
Viačeslavas Malyševas (rus. Вячесла́в Алекса́ндрович Ма́лышев, 1902 m. gruodžio 16 d. Syktyvkare – 1957 m. vasario 20 d. Maskvoje) – tarybinis valstybės ir politinis veikėjas, vienas žymiausių karinės pramonės vadovų, buvęs TSKP CK Politinio biuro narys.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1924 m. baigė Velikije Lukų geležinkelių technikumą, dirbo šaltkalviu, tarnavo Raudonojoje Armijoje, buvo traukinio mašinistas.
1934 m. baigė Maskvos N.Baumano vardo technikos institutą, dirbo inžinieriumi, 1938 m. tapo Kolomnos V.Kuibyševo vardo gamyklos direktoriumi.
1939 m. paskirtas TSRS Sunkiųjų mašinų gamybos liaudies komisaru, 1940 m. – TSRS vidutinių mašinų gamybos liaudies komisaru, 1941-1942 m. ir 1943-1945 m. buvo TSRS tankų pramonės liaudies komisaras (tuo mat metu 1940–1944 m. buvo ir TSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas). Stalinas labai vertino V. Malyševo organizacinius sugebėjimus, karo metais į savo kabinetą jį buvo išsikvietęs 107 kartus (daugiausiai iš visų tuometinių liaudies komisarų) ir po karo, skirtingai nei daugelį kitų karo metų vadovų, paliko svarbiose pareigose: [1] 1945-1947 m. V.Malyševas vadovavo atominės bombos kūrimo projektui, buvo TSRS transporto mašinų gamybos ministras, nuo 1948 m. – TSRS Ministrų Tarybos Valstybinio naujos technikos diegimo komiteto pirmininkas, nuo 1950 m. – TSRS laivų gamybos ministras.
Stalinas savo valdymo pabaigoje didelę grupę perspektyvių vadovų įtraukė ir į TSKP valdymą. V.Malyševas 1952 m. spalio mėn. tapo TSKP CK Politinio biuro nariu, tačiau iškart po Stalino mirties 1953 m. kovo mėn. iš jo pašalintas ir iki liepos mėn. buvo TSRS tarnsporto ir sunkiųjų mašinų gamybos ministras, o po to – Vidutinių mašinų gamybos ministras. 1955-1957 m. vadovavo TSRS Valstybiniam naujos technikos komitetui. Nuo 1947 m. iki 1953 m. kovo mėn. ir nuo 1953 m. gruodžio mėn. iki 1956 m. kartu su vadovavimu ministerijoms vėl buvo TSRS Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojas.
TSRS Aukščiausioji Tarybos 1-4 šaukimų deputatas, Socialistinio darbo didvyris (1944 m.), dukart Stalino premijos laureatas, generolas pulkininkas (nuo 1945 m.).[2] Apdovanotas keturiais Lenino ordinais, Suvorovo bei Kutuzovo ordinais.
Mirė nuo spindulinės ligos. Palaidotas prie Kremliaus sienos Maskvoje.