Vincas Mykolaitis-Putinas | |
---|---|
Gimė | 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškės, Marijampolės apskritis |
Mirė | 1967 m. birželio 7 d. (74 metai) Kačerginė, Kauno rajonas |
Palaidotas (-a) | Senosiose Rasų kapinėse |
Tėvas | Juozas Mykolaitis |
Motina | Magdalena Garbiūtė-Mykolaitienė |
Sutuoktinis (-ė) | Emilija Kvedaraitė |
Veikla | poetas, dramaturgas, prozininkas |
Alma mater | Fribūro universitetas |
Vincas Mykolaitis-Putinas (1893 m. sausio 6 d. Pilotiškėse, Marijampolės apskritis – 1967 m. birželio 7 d. Kačerginėje, Kauno rajonas. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.) – XX a. Lietuvos poetas ir prozininkas, dramaturgas. Labiausiai žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu „Altorių šešėly“.
Tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, auginę gausią šeimą. Vincas buvo vyriausias sūnus. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, baigęs keturias klases 1909 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1911 m. Putino slapyvardžiu išspausdino pirmąjį eilėraštį „Šaltinyje“. Vėliau eilėraščius spausdino „Šaltinyje“, „Ateityje“, „Draugijoje“.
Nors kunigų seminariją baigdamas suabejojo dėl kunigo pašaukimo, bet vis dėlto 1915 m. buvo įšventintas kunigu. Kunigo darbo nedirbo ir 1915–1917 m. toliau studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1917 m. išleido pirmąjį lyrikos rinkinį „Raudoni žiedai“. Gavęs stipendiją studijoms Vakarų Europoje, 1918 m. išvyko į Šveicariją, 1918–1923 m. Fribūro ir Miuncheno universitetuose studijavo filosofiją bei filosofijos ir meno istoriją.
1923–1929 m. Lietuvos universitete dėstė naująją lietuvių literatūrą, visuotinės literatūros įvadą, lietuvių literatūros lyrikos raidą ir estetiką. 1928 m. gavo profesoriaus vardą. 1924–1932 m. kultūrinio žurnalo „Židinys“, 1938 m. – žurnalo „Dienovidis“ redaktorius. 1933–1937 m. Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas. [1]
1927 m. išleistas jo simbolistinių eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“, 1933 m. pabaigė rašyti romaną „Altorių šešėly“. 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės ir vedė. Po metų išleido dar vieną svarbų poezijos rinkinį „Keliai ir kryžkeliai“.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1940–1954 m. Vilniaus universiteto profesorius. Naujųjų 1941-ųjų metų proga jis rašė: „Linkiu, kad 1941 m. kultūrinį Lietuvos gyvenimą atgaivintų išmintingos Stalino konstitucijos dvasia ir kad jos nuostatomis būtų tvarkomi visi mūsų respublikos reikalai“.[2] Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai į Vakarus nepabėgo. 1945–1946 m. Lietuvių literatūros instituto direktorius. Nuo 1941 m. LSSR mokslų akademijos akademikas.
Tuo laikotarpiu parašė pirmąsias romano „Sukilėliai“ dalis (liko nepabaigta), vėl pradėjo kurti poeziją. Išvertė užsienio rašytojų ir poetų kūrinių. Mirė 1967 m. netoli Kauno, Kačerginėje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Žmona Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė palaidota Biržų rajone, kapinėse prie Deikiškių koplyčios.
Ankstyviesiems Putino eilėraščiams būdingas šviesių gyvybingos gamtos išgyvenimų vaizdavimas. Eilėraščių centre paprastai stovi gamtos detalės: pavasario žiedas ar praplaukęs debesis, kurios atspindi tokį patį skaidrų lyrinio herojaus vidinį pasaulį. Kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš buities prieštaravimų.
Šis žymiausias Putino poezijos rinkinys siejamas su simbolizmu. Ši meno kryptis poetui padarė didelę įtaką studijuojant Rusijoje bei Vakarų universitetuose. Jam pačiam simbolizmas buvo naujas romantinio judėjimo etapas – terpė išsiskleisti asmenybei.
Putino simbolistinei poezijai būdingi du bruožai. Pirmiausia juntamas pasaulio harmonijos ir žmogaus susiliejimo su pasauliu patyrimas. Bet tuo pačiu nuolat seka ir niekad nesibaigianti disharmonija ir konfliktas. Kaip ir ankstesnėje kūryboje poetui svarbi gamta. „Lyrinis aš“ čia žvelgia į didžiules panoramines erdves, padedančias pajusti būties visumą. Simboliais perteikiami vidiniai prieštaravimai, savo kelio ieškojimas (ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, poema „Vergas“, eil. „Margi sakalai“, „Rūpintojėlis“).
Putino romanas „Altorių šešėly“ – geriausiai žinomas vienas pirmųjų lietuvių psichologinių intelektualinių romanų, kuriame nuosekliai gilinamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenimus, jausmus, psichologiją. Sprendžiama labai daug psichologinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės. Pastaroji bene pati svarbiausia. Romaną sudaro trys dalys, kiekvienoje iš jų Liudas Vasaris pakyla į naują savęs pažinimo ir laisvėjimo etapą, sutinka vis kitą moterį, lemtingai darančią įtaką jo gyvenimui. Nuosekli, gerai apgalvota romano kompozicija, preciziškas pasakojimo stilius, taikli psichologinė savianalizė, ryškūs personažų charakteriai, intensyvus siužetas lėmė romano sėkmę. Prie nepaprasto kūrinio populiarumo prisidėjo autobiografiškumas ir kunigų gyvenimo atskleidimas.
„Rūsčios dienos“ (1944) – pirmos sovietinės okupacijos ir karo metų poezijos rinkinys. Vokiečių karo cenzūra rinkinio neleido spausdinti, bet „Sakalo“ leidykla, jau surinkusi ir sumaketavusi knygą, slapta atspausdino keletą šimtų egzempliorių.