Zenta Mauriņa latv. Zenta Mauriņa | |
---|---|
![]() | |
Gimė | 1897 m. gruodžio 15 d. Lejasciemas |
Mirė | 1978 m. balandžio 25 d. (80 metų) Bazelis |
Sutuoktinis (-ė) | Konstantinas Rauduvė |
Veikla | latvių rašytoja, eseistė, kultūros filosofė |
Išsilavinimas | filologijos daktarė |
Alma mater | Latvijos universitetas Heidelbergo universitetas |
Žymūs apdovanojimai | |
Zenta Maurinia (latv. Zenta Mauriņa, 1897 m. gruodžio 15 d. Lejasciemas, dab. Gulbenės savivaldybė – 1978 m. balandžio 25 d. Bazelis, Šveicarija, palaidota Bad Krocingene, Badenas-Viurtembergas) – latvių rašytoja, eseistė, kultūros filosofė.
Zenta Maurinia, būdama penkerių, susirgo vaikų cerebriniu paralyžiumi ir iki gyvenimo galo liko prikaustyta prie invalido vežimėlio. 1915 m. baigė Liepojos rusų gimnaziją. 1921–1927 m. Latvijos universitete studijavo filosofiją ir baltų filologiją, vėliau tęsė studijas Heidelbergo universitete. 1938 m. filologijos daktarė.
1934 m. aplankė Vieną, 1936–1937 m. – Florenciją, Veneciją, Romą, Paryžių ir Kauną, 1938 m. išleido kelionių apybraižų rinkinį. 1937–1940 m. „Daugavas Gadagrāmatas“ literatūrinė redaktorė. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. persikėlė į Švediją, dėstė Upsalos universitete. Nuo 1965 m. gyveno Bad Krocingene, skaitė paskaitas Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje.
Parašė apie 90 knygų, pagrindinis žanras – filosofinės esė ir autobiografiniai kūriniai, kuriuose daugiausia nagrinėjo latvių ir Europos rašytojų kūrybą, rūpinosi latvių tautos kultūros vertybių ir tradicijų išsaugojimu. Rašė ir vokiečių kalba.[1]