| Burkardas Dzenis latv. Burkards Dzenis | |
|---|---|
| Gimė | 1879 m. liepos 11 d. Dreiliniai, Rygos apskritis |
| Mirė | 1966 m. rugpjūčio 17 d. (87 metai) Deitonas, Ohajo valstija |
| Veikla | latvių skulptorius |
| Žinomas (-a) už | Vienas profesionaliosios latvių skulptūros pradininkų |
Burkardas Dzenis (latv. Burkards Dzenis, 1879 m. liepos 11 d. Dreiliniai, Rygos apskritis – 1966 m. rugpjūčio 17 d. Deitonas, Ohajo valstija) – latvių skulptorius. Vienas profesionaliosios latvių skulptūros pradininkų.
1905 m. Sankt Peterburge baigė Centrinę A. Štiglico techninio piešimo mokyklą, 1906 m. Paryžiuje tobulinosi pas O. Rodeną.
1910–1929 m. dailės pedagogas Rygoje, 1920–1941 m. Latvijos dailės muziejaus direktorius. 1922–1944 m. Latvijos dailės akademijos Taikomosios skulptūros studijos vadovas; nuo 1937 m. profesorius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. emigravo į JAV.
Sukūrė portretų – biustų („Žmona“, 1906 m., 1922 m., „Ana Brigaderė“, 1911 m., „Janis Zalytis“, 1921 m., 1925 m.) ir reljefų („Karlis Ulmanis“, Linkolno universitetas, XX a. šeštas dešimtmetis), antkapinių paminklų („Adolfas Alunanas“, Jelgava, 1913 m., „Rudolfas Blaumanis“, Ėrgliai, 1923 m.), taikomosios (pirmasis Latvijos herbas, 1919 m., banknotai, pašto ženklai) ir knygų grafikos kūrinių. Ankstyvosioms skulptūroms įtakos turėjo O. Rodenas, vėlesniųjų – plastika santūri, grįsta realistiniais ir abstrakčių formų deriniais.
1926–1938 m. apdovanotas Prancūzijos, Švedijos, Norvegijos, Belgijos, Latvijos valstybiniais ordinais.[1]