Stasys Lozoraitis (1898)

Stasys Lozoraitis
Gimė 1898 m. rugsėjo 5 d.
Kaunas
Mirė 1983 m. gruodžio 24 d. (85 metai)
Roma, Italija
Palaidotas (-a) Petrašiūnų kapinėse
Tėvas Motiejus Lozoraitis
Motina Marija Jaroševičiūtė-Lozoraitienė
Sutuoktinis (-ė) Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė
Vaikai Stasys Lozoraitis,
Kazys Lozoraitis
Veikla diplomatas, užsienio reikalų ministras
Vikiteka Stasys Lozoraitis (1898)

Stasys Lozoraitis (1898 m. rugsėjo 5 d. Kaune – 1983 m. gruodžio 24 d. Romoje, Italija) – Lietuvos diplomatas, užsienio reikalų ministras.

Stasys Lozoraitis „Lietuvos albume“

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė visuomenės veikėjo, publicisto bei advokato Motiejaus Lozoraičio ir Marijos Jaroševičiūtės šeimoje. Kaune baigė keturias gimnazijos klases, 1918 m. Voroneže (Rusija) lietuvių Martyno Yčo gimnaziją.

Paminklinė lenta Lozoraičiams Kaune

1918 m. pabaigoje grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti raštininku Lietuvos Vidaus reikalų ministerijoje. 1919 m. paskirtas Ministrų kabineto kanceliarijos viršininku, 1922 m. – Ministrų kabineto reikalų vedėju. 1923 m. balandžio mėn. perėjo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją.

1923 m. Vytauto bažnyčioje Kaune susituokė su Vincenta Matulaityte (1896–1987), Valstybės kontrolieriaus Vinco Matulaičio dukra.

1923–1929 m. diplomatinį darbą dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne. 1925 m. paskirtas pirmuoju sekretoriumi, nuo 1928 m. patarėju. Klausė teisės paskaitų Berlyno universitete. Čia gimė abu sūnūs – Stasys (1924–1994 m.) ir Kazys (1929–2007 m.).

Nuo 1929 m. pabaigos iki 1932 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto Italijoje, nuo 1931 m. laikinasis reikalų patikėtinis. 1932 m. rugsėjo mėn. su šeima grįžo į Lietuvą. 1932–1934 m. LR Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius. 1934 m. birželio 12 d. prezidento Antano Smetonos įsakymu paskirtas LR užsienio reikalų ministru.[1] 1934 m. jo iniciatyva Ženevoje pasirašyta Baltijos valstybių santarvės sutartis. 1935 m. išrinktas Paryžiaus tarptautinės diplomatinės akademijos nariu.[2] Nuo 1939 m. vasario mėn. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, šias pareigas ėjo iki pasiuntinybės Romoje Villa Lituania uždarymo 1940 m. rugpjūčio 27 d.

Artėjant sovietų okupacijai, tuometinis LR užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 m. birželio 2 d. visoms Lietuvos pasiuntinybėms išsiųstoje telegramoje paskyrė Stasį Lozoraitį užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) šefu. Šiuo aktu J. Urbšys sukūrė naują Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo instituciją. Sovietų okupacijos laikotarpiu LDT šefas buvo aukščiausias legalus Lietuvos valstybės pareigūnas de jure. LDT šefo veikla apėmė dvi pagrindines sritis: Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir tolimesnį Lietuvos bei jos piliečių teisių ir interesų gynimą.[3]

1940 m. pabaigoje A. Smetonos pasirašytais Kybartų aktais S. Lozoraitis paskirtas prezidento pavaduotoju ir Ministru pirmininku. Kaip LDT šefas dalyvavo bendrose LDT ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto konferencijose (1946 m. Berne ir 1947 m. Paryžiuje) bei vėlesniuose jų susitikimuose. LDT šefo pareigas su nedidele pertrauka (1941 m. gruodžio 2 d. – 1945 m. lapkričio 15 d. jį pavadavo diplomatas Jurgis Šaulys, tuo metu rezidavęs Šveicarijoje) ėjo iki pat mirties – 1983 m. gruodžio 24 d.[4]

1998 m. lapkričio 10 d. perlaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Įvertinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinas (1934 02 16)
  • Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas (1937 02 16)
  • Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas (1928 05 15)
  • Šaulių žvaigždės ordinas (1937)
  • Skautų Svastikos ordinas (1931)
  • Belgijos Leopoldo I laipsnio ordinas (1934)
  • Čilės Nuopelnų I laipsnio ordinas (1935)
  • Estijos Erelio kryžiaus I laipsnio ordinas (1934 11 28)
  • Italijos Šv. Morico ir Lazario I laipsnio ordinas (1934)
  • Latvijos Trijų žvaigždžių I laipsnio ordinas (1934)
  • Prancūzijos Garbės legiono I laipsnio ordinas (1934)
  • Švedijos Poliarinės žvaigždės I laipsnio ordinas (1935)
  • Šventojo sosto Šv. Silvestro III laipsnio ordinas (1932)
  • Anglijos Jurgio VI vainikavimo medalis (1937)

Atminimo įamžinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • 1995 m. vasario 16 d. prie namo (K. Donelaičio g. 58) atidengta memorialinė lenta su dviem bareljefais (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė).
  • 1998 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas bendras pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).[5]
  • 1999 m. sukurtas dokumentinis filmas „Lietuvos diplomatijos šefas“ (režisierius, scenarijaus autorius Vytautas Žalys ir Juozas Sabolius).
  • 2000 m. balandžio 28 d. buvusiuose Ministrų rūmuose Stasio Lozoraičio vyresniojo darbo kabinete (dab. VDU rektoratas, K. Donelaičio g. 58) atidarytas Lozoraičių memorialinis muziejus.[6]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Vyriausybės žinios, 1934-06-23, Nr. 447, p. 8
  2. ↑ http://ieskok.penki.lt/Default.aspx?Lang=LT&Element=WhoIsWho&Who=Show&TopicID=153&ID=207
  3. ↑ http://www.archyvai.lt/exhibitions/lozoraitis/p3.htm Archyvuota kopija 2012-02-27 iš Wayback Machine projekto.
  4. ↑ http://www.archyvai.lt/exhibitions/lozoraitis/paroda.htm Archyvuota kopija 2011-03-11 iš Wayback Machine projekto.
  5. ↑ http://www.post.lt/katalogas/item_details.php3?item_id=329&parent_id=91
  6. ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=LOZORAITIS%20STASYS%20%20(vyresn.) Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Politinis postas
Prieš tai:
Dovas Zaunius 		Lietuvos užsienio reikalų ministras
1934–1938 m. 		Po to:
Juozas Urbšys
Prieš tai:
– 		Lietuvos diplomatijos šefas
1940–1983 m. 		Po to:
Stasys Antanas Bačkis
Prieš tai:
Antanas Smetona 		Lietuvos prezidentas emigracijoje
1944–1983 m. 		Po to:
Stasys Antanas Bačkis