Vaclovas Biržiška

Vaclovas Biržiška

Gimė	1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniai, Rusijos imperija
Mirė	1956 m. sausio 3 d. (71 metai) Voterberis
Palaidotas (-a)	Rasų kapinės

Veikla	Lietuvos kultūros istorikas ir politinis veikėjas, teisininkas, Lietuvos universiteto profesorius
Partija	Lietuvos socialdemokratų partija

Alma mater	Peterburgo universitetas

Vikiteka	Vaclovas Biržiška

Vaclovas Biržiška (1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose, Rusijos imperija – 1956 m. sausio 3 d. Voterberyje, JAV) – kultūros istorikas, politinis veikėjas,^[1] teisininkas, teisėtyrininkas administratyvistas, enciklopedininkas, Lietuvos universiteto profesorius, Teisės fakulteto dekanas, Administracinės teisės katedros vedėjas.

Biografija

Kilęs iš žemaičių bajorų Biržiškų giminės. Tėvas Antanas Biržiška, broliai Mykolas Biržiška ir Viktoras Biržiška. Motinos parengtas namuose, 1895 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, besimokydamas 1897 m. dalyvavo moksleivių „maište“ prieš privalomas pravoslavų pamaldas. 1901 m. išrinktas vadovėlių bibliotekininku, buvo atsakingas už draudžiamos spaudos bibliotekos, laikytos Vladimiro Zubovo rūmuose, tvarkymą ir knygų pristatymą moksleiviams bei jų surinkimą. Dalyvavo slapto lietuvių kalbos mokymosi būrelyje.

1903 m. baigęs gimnaziją, įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą, bet 1904 m. perėjo į Teisės fakultetą, kartu lankydamas ir istorijos bei etnografijos paskaitas. Universitete priklausė slaptai studentų draugijai, 1907–1908 m. buvo jos pirmininkas.

1905 m. rudenį, dėl streikų užsidarius universitetams, Vilniuje dirbo Lietuvos socialdemokratų partijos spaustuvėje Antakalnyje, 1906 m. jos vedėjas, laikraščių „Naujoji Gadynė“, „Skardas“, „Žarija“, „Echo“, „Topor“, 1910–1911 m. – žurnalo „Visuomenė“ leidėjas. Žandarams spaustuvę susekus, V. Biržiškai pavyko ją išgelbėti.

Dalyvavo „Kanklių“ chore, vaidino pirmame viešame lietuviškame spektaklyje Vilniuje „Pilėnų kunigaikštis“. Grįžęs į Petrapilį, dirbo LSDP vietinėje organizacijoje. 1909 m. baigė Petrapilio universiteto Teisės fakultetą.

1910–1911 m. dirbo advokato padėjėju Vilniuje, „Rūtos“ draugijos bibliotekininku, tvarkė Lietuvos mokslo draugijos biblioteką. 1911–1912 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje, į atsargą išėjo praporščiku. 1912–1914 m. – advokatas Šiauliuose, organizavo slaptą moksleivių ratelį, kurio veikloje dalyvavo Julius Janonis, Stasys Brašiškis ir kiti būsimi kairiųjų veikėjai. Frenkelio fabriko darbininkus suagitavo kovoti už ligonių kasos įsteigimą. 1914 m. vėl mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, tarnavo bataliono adjutantu, 101-ojo pulko jaunesniuoju karininku, 20-ojo Turkestano šaulių pulko adjutantu.

Po 1917 m. Vasario revoliucijos išrinktas 11-osios, vėliau – 4-osios armijos komiteto nariu. Po bolševikų perversmo buvo areštuotas Rumunijoje, bet pabėgo į Maskvą, kur Jurgis Smolskis jį įdarbino Lietuvių reikalų komisariate. Kartu tyrinėjo Vilniaus gubernijos žandarmerijos archyvus, sudarė slaptosios policijos šnipų sąrašą, bet jis nebuvo paskelbtas.

1918 m. bolševikų areštuotas kartu su kitais 30 000 buvusių karininkų. Sušaudymo išvengė, 1919 m. sutikęs Vinco Kapsuko vyriausybėje Vilniuje būti švietimo komisaru. Kartu dirbo Jonas Basanavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Kriščiukaitis, Pranas Mašiotas ir kt. Vilnių užėmus lenkams, 1919 m. balandžio 15 d. suimtas, mėnesį laikytas Lukiškėse, bet paleistas, užsistojus buvusiems pavaldiniams komisariate.

1919–1920 m. – Vilniaus lietuvių gimnazijos, Mašiotienės mergaičių gimnazijos, „Ryto“ draugijos mokytojų seminarijos mokytojas, Lietuvos mokslo draugijos aukštųjų kursų dėstytojas. 1920 m. – Vilniaus universiteto bibliotekos vedėjas. Vilnių vėl užėmus lenkams, pėsčias pasiekė Kauną. Dalyvavo komisijoje Lietuvos ir Latvijos sienai nustatyti.

1920–1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (pulkininkas leitenantas), iki 1925 m. Aukštųjų karininkų kursų ir Kauno karo mokyklos dėstytojas, kartu dar ir Valstybinio centrinio knygyno vedėjo E. Volterio padėjėjas, Valstybinės archeologijos komisijos narys, nuo 1921 m. – Mokytojų profesinės sąjungos suaugusių gimnazijos organizatorius ir pirmasis direktorius. Organizavo Vinco Kudirkos liaudies universitetą ir iki 1926 m. jam vadovavo.

Nuo 1922 m. rugsėjo – Lietuvos universiteto Teisės fakulteto Administracinės teisės docentas, nuo 1930 m. – ordinarinis profesorius. Humanitarinių mokslų fakultete dėstė bibliografiją ir lietuviškų knygų istoriją. 1922–1930 m. – fakulteto sekretorius, 1933–1935 m. – dekanas. 1923–1944 m. Kauno, o 1940–1941 m. dar ir Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius bei Teisės fakulteto dekanas. Nuo 1939 m. filologijos habilituotas daktaras. 1941 m. bolševikų iš Vilniaus universiteto pašalintas, Kaune dėstė Filosofijos fakultete, įkūrė bibliotekininkystės skyrių.

1931–1944 m. Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas. 1933–1944 m. „Lietuviškosios enciklopedijos“ redaktorius.

1944 m. liepos mėn. pasitraukė į Vokietiją, 1946–1949 m. – Pabaltijo universiteto Hamburge ir Pineberge profesorius. Nuo 1946 m. – Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys. 1949 m. emigravo į JAV, 1951–1953 m. dirbo JAV Kongreso bibliotekos Vašingtone konsultantu.

„Aleksandrynas“ – 3 tomų lietuvių rašytojų, rašiusių nuo 1475 iki 1865 m. bibliografijos, išleistos 1960 m., 1963 m. ir 1965 m. Čikagoje, autorius.

Šaltiniai

↑ Vaclovas Biržiška. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 236 psl.

Literatūra

Vladas Žukas. Gyvenimas knygai. Vaclovas Biržiška. Vilniaus universiteto leidykla, 2012.

[1] Vaclovas Biržiška. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 236 psl.

[1]