Lojzė Kovačičius (slovėn. Lojze Kovačič, 1928 m. lapkričio 9 d., Bazelis, Šveicarija – 2004 m. gegužės 1 d., Liubliana, Slovėnija) – slovėnų rašytojas. Lojzė Kovačičius, daugelio nuomone, yra vienas geriausių rašytojų slovėnų raštijos istorijoje.[1]
Rašytojas gimė Šveicarijos Bazelyje slovėnų darbininko ir bedarbės vokietės šeimoje. 1938 metais iš Šveicarijos išvarius visus gyventojus, neturėjusius šveicarų pilietybės, šeima persikėlė į Slovėniją. Iš pradžių gyveno tėvo gimtajame kaime Cegelnica Dolenjskos regione, vėliau persikraustė į Ljubljaną. Čia Lojzė Kovačičius baigė vidurinę mokyklą, vėliau gimnaziją ir slavistiką bei germanistiką Pedagoginėje akademijoje. 1944 metais mirė rašytojo tėvas, o kiek vėliau naujoji Jugoslavijos valdžia išvarė jo artimuosius į Austrijos pabėgėlių stovyklą. Nors pats ir liko Slovėnijoje, bet turėjo problemų su valdžia, laikiusia jį įtartinu asmeniu. 1945 metų gruodį Lojzė Kovačičius buvo uždarytas į kalėjimą trims mėnesiams, dar po dvejų metų Jugoslavijos liaudies armadoje karo teisme buvo nuteistas pusei metų tarnauti batalione, kad išmoktų disciplinos. Kai rašytojas grįžo iš armijos, pradėjo dirbti Mladinos leidykloje ir tapo įstaigos laikraščio redaktoriumi. Nuo1963 metų iki pat pensijos dirbo Pionierių namuose Ljubljanoje kaip meno pedagogas. 2004 metų gegužės 1 d. po ilgai trukusios ligos Ljubljanoje mirė.
Rašytojo žmona buvo Marija Vida Kovačič. Jo sūnus yra slovėnų dainininkas ir rašytojas Jani Kovačič.
Savo literatūrinius ir autobiografinius darbus Lojzė Kovačičius pradėjo leisti beveik iškart po šeimos persikėlimo į Slovėniją ir dėl šių leidimų nuolat konfliktavo su Komunistin4s Jugoslavų partijos ideologais. Šiandien jo kūryba priskiriama prie stipriausių moderniosios slovėnų prozos kūrinių. Iš pradžių rašytojas rašė socialinio realizmo tematika, po to pradėjo artėti prie moderniojo pasakojimo srovių.
2004 metais į vokiečių kalbą buvo išverstas romanas Prišleki.
Rašytojas gavo daug svarbių apdovanojimų: Ljubljanos miesto mero apdovanojimas (Župančičeva nagrada mesta Ljubljane) (1972, 1986 metai), auksinis Linharto medalis už darbą teatre (zlata Linhartova plaketa za gledališko dejavnost) (1973 metai), Prešerno apdovanojimas Prešernova nagrada (1973 metai), laikraščio Delo apdovanojimas Kresnik už geriausią metų romaną (1991, 2004 metai), apdovanojimas Morishigo už geriausią radijo spektaklį tarptautiniame radijo spektaklių festivalyje Tokijuje (1993 metai) ir Klemenčičiaus apdovanojimą už gyvenimo triūsą (1996 metai).