Piotras Grigorenko
| Piotras Grigorenko rus. Петр Григорьевич Григоренко | |
|---|---|
| |
| Piotras Grigorenko ant Ukrainos monetos | |
| Gimė | 1907 m. spalio 16 d. Borisovka, Zaporožės sritis, Ukraina |
| Mirė | 1987 m. vasario 27 d. (79 metai) Niujorkas |
| Veikla | Rusijos disidentas, nelegalaus demokratinio judėjimo veikėjas, generolas majoras |
| Alma mater | 1934 m. Karo inžinerijos akademija |
 Vikiteka |
Piotras Grigorenko |
Piotras Grigorenko (rus. Петр Григорьевич Григоренко, 1907 m. spalio 16 d. Borisovka, Zaporožės sritis, Ukraina – 1987 m. vasario 27 d. Niujorkas) – Rusijos disidentas, nelegalaus demokratinio judėjimo veikėjas, generolas majoras.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė valstiečių šeimoje, nuo 1922 m. komjaunuolis, nuo 1923 m. dirbo geležinkelio depe, nuo 1925 m. mašinisto padėjėjas, 1926 m. trumpai – nepilnamečių nusikaltėlių darbo mokyklos politinis vadovas, 1926–1927 m. Selidovo rajono, 1927–1929 m. transporto kombinato komjaunimo sekretorius. 1929–1931 m. mokėsi Charkovo technologijos institute, pervestas į Karo technikos akademiją, o ją performavus 1934 m. baigė Karo inžinerijos akademiją. 1939 m. baigė Generalinio štabo akademiją. 1949 m. karo mokslų kandidatas. 1961 m. parengė karo mokslų daktaro disertaciją, bet jos ginti nebuvo leista.
1934–1936 m. atskirojo išminuotojų bataliono štabo viršininkas, dalyvavo susprogdinant tris pravoslavų cerkves. 1936–1937 m. Minsko įtvirtinto rajono 52-ojo atskirojo bataliono vadas. Represijų išvengė išsiųstas mokytis Generalinio štabo akademijon. 1938 m. gindamas suimtą brolį generaliniam prokurorui A. Vyšinskiui pranešė apie NKVD savivaliavimus, po to buvo represuoti patys represijų organizatoriai.
1939 m. Chalkin-Golo mūšio metu fronto grupės generalinio štabo karininkas, buvo sužeistas. Vėliau 1-osios atskirosios Tolimųjų Rytų armijos štabo karininkas, 1942–1943 m. 18-osios atskirosios šaulių brigados vadas. Antrojo pasaulinio karo dalyvis. Nuo 1943 m. gruodžio mėn. 2-ojo Pabaltijo fronto 10-osios gvardijos divizijos štabo viršininko pavaduotojas. 1944 m. sunkiai sužeistas, nuo rugpjūčio mėn. – 4-ojo Ukrainos fronto 8-osios šaulių divizijos štabo viršininkas, dalyvavo Karpatų mūšiuose. 1945 m. vasario mėn. pulkininkas. Kritikavo maršalą Žukovą už didelius žmonių nuostolius.
Nuo 1945 m. M. Frunzės karo akademijos bendrosios taktikos katedros dėstytojas, mokslo tyrimų skyriaus viršininkas, 1958 m. karinės kibernetikos katedros steigimo iniciatorius, 1959 katedros viršininkas. 1959 m. generolas majoras.
1961 m. už N. Chruščiovo kritiką perkeltas Tolimuosius Rytus, 5-osios armijos štabo operatyvinio skyriaus viršininkas. 1963 m. įkūrė „Kovos už leninizmo atgimimą sąjungą“. 1964 m. neteko karinio laipsnio (grąžintas 1993 m.), apdovanojimų, pensijos. 1964–1965 m. ir 1969–1974 m. prievarta laikytas Černiachovsko psichiatrijos ligoninėje. 1976 m. su kitais įkūrė Maskvos Helsinkio grupę. Nuo 1976 m. Ukrainos Helsinkio grupės atstovas Maskvoje. Gynė Krymo totorių teises. 1977 m. išvyko į JAV gydytis ir aplankyti anksčiau ten išvykusios sūnaus, bet 1978 m. iš jo buvo atimta TSRS pilietybė.[1]
1997 m. Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma jį apdovanojo ordinu „Už didvyriškumą“ (po mirties), jo vardu pavadintas Kijevo prospektas.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Pogrindyje galima sutikti tik žiurkes.. (В подполье можно встретить только крыс…) Archyvuota kopija 2012-06-10 iš Wayback Machine projekto. Niujorkas, 1981 m. (rus.).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Piotras Grigorenko. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 169 psl.