Vytautas Alantas

Vytautas Alantas
1931 metais
Gimė 1902 m. birželio 18 d.
Sidabravas, Naujamiesčio valsčius
Mirė 1990 m. balandžio 24 d. (87 metai)
Detroitas, JAV
Palaidotas (-a) perlaidotas Petrašiūnų kapinėse
Tėvas Adomas Jakševičius
Motina Agnieška Kurlenskaitė
Sutuoktinis (-ė) Elena Petrikaitė,
Irena Baleišytė-Alantienė
Vaikai Šarūnas, Mirga, Algis, Ginas,
Veikla prozininkas, dramaturgas, poetas, žurnalistas
Alma mater 1929 m. Monpeljė universitetas
Atminimo stogastulpis Sidabrave

Vytautas Alantas (iki 1937 m. Vytautas Benjaminas Jakševičius, 1902 m. birželio 18 d. Sidabrave, Naujamiesčio valsčius – 1990 m. balandžio 24 d. Detroite, JAV) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, poetas, publicistas, žurnalistas.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi pas daraktorius Sidabrave ir Šeduvoje. Nuo 1912 m. su pertraukomis mokėsi Šiaulių gimnazijoje, iš pradžių rusiškoje, nuo 1917 m. lietuviškoje, 1923 m. ją baigė. 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, iš kurios po pusmečio buvo išleistas tęsti mokslo. Mokydamasis šeštoje klasėje, pradėjo rašyti eilėraščius, dalyvavo ateitininkų veikloje. 1923–1924 m. studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Dėl lėšų stokos nebeįstengė tęsti studijų, 1924–1925 m. mokytojavo Plungės gimnazijoje.

Mokydamas lietuvių kalbos ir literatūros, intensyviai rašė eilėraščius. Tuomet kūrybai slapyvardžiu pasirinko kairiojo Minijos intako – Alanto – pavadinimą. Upelio vardą, šaltinio, versmės sinonimą, 1937 m. oficialiai įteisino vietoj Jakševičiaus kaip pavardę.[1] 1925–1929 m. studijavo Monpeljė universitete (Prancūzija).[2] 1930–1934 m. prancūzų skyriaus redaktorius Eltoje. 1934–1939 m. valstybinio laikraščio „Lietuvos aidas“ vyr. redaktorius. Vienas žymiausių tautininkų kultūrinės politikos ideologų. 1940 m. išleido knygą „Žygiuojanti Lietuva“, giriančią Lietuvos prezidento Antano Smetonos vienvaldystę.[3] 1940 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.

1940 m., artėjant sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vokietiją. Buvo pakviestas pirmininkauti Lietuvių aktyvistų fronto kultūros komisijai. Padėjo Pranui Germantui telkti lietuvių nacionalsocialistų grupę.[4] Jie buvo už Lietuvos visišką sujungimą su nacistine Vokietija. Pranas Germantas jį siūlė į švietimo ministerijos kultūros departamento direktorius, tačiau Lietuvių nacionalistų partija atsiliepė neigiamai.[5] Lietuvoje likusi šeima (žmona ir sūnus) 1941 m. birželio mėn. buvo ištremta į Sibirą.[6] Prano Germanto paskirtas, 1941–1944 m. Vilniaus dramos teatro direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas, tačiau sunkiai kalbėjo angliškai, todėl galėjo dirbti tik juodadarbiu. Įsikūrė Detroite, paprastu darbininku įsidarbino automobilių gamykloje „Ford“ ir dirbo joje devyniolika metų, iki pat pensijos. Daug rašydavo po darbo, naktimis. 1967–1971 m. Lietuvių žurnalistų draugijos pirmininkas. Mirė Detroite. 1992 m. birželio 12 d. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Kūryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar Lietuvoje išleido apsakymų rinkinių, publicistikos knygą, sukūrė pjesių. Išeivijoje parašė romanų, novelių, dramų, eilėraščių. Romanuose vaizduojama Lietuvos senovė, aukštinama baltų kultūra, neigiamai vertinamas krikščionybės poveikis lietuvių tautai, parodytas nepriklausomos Lietuvos gyvenimas, ūkio kilimas, Lietuvos partizanų priešinimasis sovietiniams okupantams, atskleidžiama išeivių buities kasdienybė, keliamos moralinės problemos. Stiliui būdingas realizmo ir romantizmo siejimas, publicistiškumas, schematiškumas. Novelėse vyrauja romantinės meilės kolizijos, ryškus melodramatiškumas.[7][8]

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Artisto širdis: novelių rinkinys. – Kaunas: Zavišos ir Steponavičiaus sp., 1930. – 207 p.
  • Tarp penkių ir septynių: apsakymai. – Kaunas: Spaudos fondas, 1934. – 214 p.
  • Vadovybės principas valstybės gyvenime. – Kaunas: Lietuvių tautininkų sąjunga, 1937. – 15 p.
  • Žygiuojanti tauta: apsakymai. – Kaunas: Pažanga, 1940. – 260 p.
  • Ant siūbuojančios žemės: novelės. – Nordlingemas: Sudavija, 1946. – 150 p.
  • Dramos veikalai. – Dillingen: Mūsų kelias, 1947. – 126 p.
  • Pragaro pošvaistės: romanas. – Memmingen: Tremtis, 1951. – 432 p.: portr.
  • Svetimos pagairės: novelės, apsakymai, feljetonai. – London: Nida, 1954. – 255 p.
  • Tarp dviejų gyvenimų: romanas / dail. Ada Korsakaitė-Sutkuvienė. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1960. – 462 p.
  • Dramos veikalai: dramų ir komedijų rinktinė. – Čikaga: Srovė, 1963. – 385 p.
  • Nemunas teka per Atlantą: novelės. – London: Nida, 1970. – 263 p.
  • Amžinasis lietuvis: romanas. – 2 t. – London: Nida press, 1972.
  • Šventaragis: romanas. – 2 t., 1972–1974 m.
  • Atspindžiai ūkanose: novelės. – Boston, Mass.: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1976. – 379 p.
  • Romas Kalanta: gyvieji deglai Nemuno slėnyje. – Cleveland: Vilties draugijos leidykla, 1976. – 114 p.: iliustr.
  • Liepkalnio sodyba: romanas / iliustr. A. Verbickas. – Chicago: Lietuvių agronomų sąjunga, 1977. – 440 p.: iliustr.
  • Paversmiai: eilėraščiai / iliustr. Danguolė Šeputaitė-Jurgutienė. – Chicago, 1982. – 221 p.: iliustr.
  • Gelmių balsai: novelės. – Cleveland: Viltis, 1984. – 236 p.: portr.
  • Aušra Paliūnuose: premijuotas romanas. – Cleveland: Viltis, 1986. – 312 p.
  • Tauta istorijos vingiais: ideologiniai mąstymai. – Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1990. – 244 p.: portr.
  • Tauta istorijos vingiais: ideologiniai mąstymai (fotografuotas leidinys). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992. – 251 p.
  • Šventaragis: istorinis romanas. – 2 t. – Vilnius: Vaga, 1989. – ISBN 5-415-00397-5

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Būkime gerais lietuviais // Literatūra ir menas, 2002-07-26, Nr. 2909 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  2. ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 16 psl.
  3. ↑ Vytautas Kazakevičius. Vytautas Alantas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 36
  4. ↑ „Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys Dievų miške. Ps.214“. Nuoroda tikrinta 2014 m. birželio 16 d..
  5. ↑ Zenonas Blynas. Karo metų dienoraštis 1941-1944 m. Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007.
  6. ↑ http://www.partizanai.org/failai/html/skirpa-sukilimas.htm
  7. ↑ Kęstutis Saldžiūnas. Vytautas Alantas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 272 psl.
  8. ↑ Tautybė ir krikščionybė stiprina tautą. Rašytojas Vytautas Alantas kalba mums šiandien, 2002-11-27 Archyvuota kopija 2015-06-21 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Pragaro pošvaistės atošvaistėse…: recenzijų ir atsiliepimų rinkinys apie V. Alanto romaną „Pragaro pošvaistės“ / Balys Jacikevičius. – New York, 1971. – 230 p.: iliustr.
  • Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba: monografija / Leonas Peleckis-Kaktavičius. – Šiauliai: Literatūros almanacho „Varpai“ redakcija, 2009. – 366 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-667-12-4