Vytautas Bulvičius

Vytautas Bulvičius
Gimė 1908 m. gegužės 5 d.
Kunigiškiai, Keturvalakių valsčius
Mirė 1941 m. gruodžio 17 d. (33 metai)
Gorkis, RTFSR, SSRS
Tėvas Juozas Bulvičius
Sutuoktinis (-ė) Marija Danevičiūtė-Bulvičienė
Vaikai Laima, Dalia
Veikla karininkas, rezistentas
Alma mater Aukštieji karininkų kursai
Žymūs apdovanojimai

Vytautas Bulvičius (1908 m. gegužės 5 d. Kunigiškiuose, Keturvalakių valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1941 m. gruodžio 17 d. Gorkyje, SSRS) – Lietuvos karininkas, Generalinio štabo majoras, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas, visos Lietuvos LAF vadovas.[1] Karys savanoris (1999 m., po mirties). Parašė straipsnių karine ir patriotine temomis, išleido knygą „Karinis valstybės rengimas“ (1939 m., 1994 m., 2018 m.).[2]

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vytautas Bulvičius gimė stambaus ūkininko ir žymaus knygnešio Juozo ir Marijos Bulvičių šeimoje, buvo vienas iš septynių vaikų. Juozas Bulvičius vadovavo knygnešių Sietyno draugijos Bartninkų skyriui, 1905 m. buvo Bartninkų valsčiaus atstovas Didžiajame Vilniaus seime[3], vėliau valdė Simanėliškių dvarą.[4] 1925 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją, 1927 m. Kauno karo mokyklą. Ją baigus, 1927 m. rugsėjo 7 d. suteiktas leitenanto laipsnis. V. Bulvičius buvo paskirtas tarnauti 9-ajame pėstininkų Vytenio pulke, dislokuotame Marijampolėje. 1928 m. rugsėjo 25 d. perkeltas į Šarvuočių rinktinę, dislokuotą Kaune. 1929 m. lapkričio 23 d. pakeltas į vyr. leitenanto pareigas. 1931 m. kovo 31 d. V. Bulvičius buvo perkeltas į Kauno Karo mokyklą. 1933 m. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Kulkosvaidžių skyriaus I laidą. Tais pat metais pakeltas į kapitonus. 1934 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į karo aviaciją, paskirtas 6 eskadrilės karo lakūnu. 1934 metais V.Bulvičius vedė Mariją Danevičiūtę, su kuria susilaukė dviejų dukterų Laimos ir Dalios. 1937 m. baigė Aukštųjų karininkų kursų Generalinio štabo antrąją laidą.

Nuo 1937 m. tarnavo Kariuomenės štabe. 1938 m. Generalinio štabo majoras. 1939 m. pradėjo dėstyti karines disciplinas ir priešinimosi galimiems okupantams taktiką Vytauto Didžiojo universitete I kurso studentams, nuo 1940 dėstė karinį rengimą ir Vilniaus universitete[5], rašė straipsnius karine ir patriotine temomis žurnalams „Kardas“ ir „Mūsų žinynas“.


Rezistencija Lietuvių aktyvistų fronte

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. kovo 26 – liepos 19 dienomis V.Bulvičius buvo komandiruotas į 1-ąjį pėstininkų DLK Gedimino pulką, dislokuotą Vilniuje. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, prasidėjo laipsniškas Lietuvos kariuomenės likvidavimas, V.Bulvičius paskirtas į Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso (ŠTK) 179-ąjį pulką. Su kitais Lietuvos karininkais ir pasipriešinimo dalyviais sutelkė „Bulvičiaus grupę“, kuri 1941 m. pradžioje tapo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus štabu. Buvo šio štabo viršininkas. Jo pavaduotoju tapo leitenantas Juozas Kilius, kurio uždavinys burti sukilimui žmones iš Raudonosios armijos 29-ojo ŠTK karių ir karininkas, advokatas Aleksandras Kamantauskas. Vilniaus LAF branduolį sudarė apie 30 žmonių. Svarbiausias grupės uždavinys buvo, remiantis patikimais Raudonosios armijos 29-ojo ŠTK lietuvių kariais, surengti ginkluotą sukilimą, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui. Prasidėjus karui buvo planuojama Raudonosios armijos 29-ojo ŠTK kariams iš Vilniaus pasitraukti į Valkininkų miškus ir pradėti partizaninį karą prieš Sovietų okupacines pajėgas. Leitenantas Jonas Valkiūnas ir aviacijos leitenantas Leonas Landsbergis siųstuvu palaikė ryšį su Vokietija iš kurios tikėjosi gauti papildomai ginklų ir amunicijos sukilimui. V. Bulvičius ir J. Kilius ieškojo patikimų asmenų lietuviškuose daliniuose Vilniuje, Rokiškyje, Kupiškyje.[6] 1940 12 05 „Bulvičiaus grupė“ išleido brošiūrą Iš bolševikinės vergijos į naują Lietuvą. 1940-ųjų gruodį Berlyno LAF ryšininkai kapitonas Bronius Michelevičius ir kapitonas Albertas Švarplaitis atvyko į Lietuvą ir užmezgė ryšius su Lietuvos pasipriešinimu. Bronius Michelevičius kuravo ryšį tarp Lietuvos ir Berlyno LAF vadintą „Varpėnų dvaru“ (Kretingos raj.).

1941 m. vasario – balandžio mėnesiais kartu su K. Antanavičiumi ir Juozu Vėbra parengė Lietuvių aktyvistų fronto sukilimo planą.[7] Pagal Kauno ir Vilniaus centrų vadovų tarpusavio susitarimą Kaune turėjo būti sprendžiami pasipriešinimo organizaciniai, o Vilniuje – kariniai ir politiniai klausimai, nes Vilniuje ir jo apylinkėse Sovietų okupantai buvo dislokavę daugumą likviduotos Lietuvos kariuomenės.[8] Organizacija buvo kuriama įslaptintų penketų ir trejetų principu. Jų kurių nariai žinojo tik savo ar gretimos grupės po 2 narius[6][9] Vilniaus štabas turėjo paskelbti sukilimą ir Valstybės atkūrimo deklaraciją. LAF Vilniaus štabas turėjo remtis 29-ojo ŠTK patikimais kariais, kurie turėjo pašalinti politrukus ir raudonuosius karininkus, žygiuoti į Vilnių ir apsaugoti Laikinosios vyriausybės narius. Kauno LAF štabas turėjo sekti Vilniaus įvykius, perimti valdžią Kaune ir perdavinėti per radiją žinias iš sostinės.[10] Vilniaus štabą sudarė daugiausia Lietuvos karininkai: kapitonas Juozas Kilius, kapitonas Juozas Sadzevičius, kapitonas Jonas Vabalas, karo lakūnas Leonas Žemkalnis, teisininkai Vladas Nasevičius, Mykolas Naujokaitis, mokytojai Antanas Skripkauskas, Stasys Mockaitis, Vilniaus geležinkelio stoties viršininko pavaduotojas Jurgis Gobis ir kiti. V. Bulvičius ir LAF Vilniaus vadovybė palaikė ryšį su LAF štabu Vokietijoje, dalyvavo rengiant Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtį. Vilniaus ir Kauno LAF organizacijų centrai 1941 m. balandžio 22 d. bendru sutarimu numatė Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) sudėtį, kurioje V.Bulvičiui buvo numatytas krašto apsaugos ministro postas.[11][10]

Suėmimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Bulvičiaus grupė buvo susekta užpelengavus jų naudojamą radijo siųstuvą. Pilypo-Naručio Žukausko teigimu, Bulvičius NKVD galėjo būti išduotas gestapo.[12][13] 1941 m. birželio 8 d. NKVD suimtas. Suėmus beveik visą Vilniaus LAF vadovybę, Kauno LAF perėmė vadovavimą sukilimui. Beveik po savaitės po V. Bulvičiaus suėmimo, Birželio trėmimų[14] metu, buvo suimti 236 lietuvių karininkai iš 29-ojo ŠTK.[15] Vilniuje kautynių tarp sukilėlių ir atsitraukiančios Sovietų armijos nebuvo daug. Vilniaus pėstininkų karo mokykla bei RA 29 ŠTK, kuriose buvo Lietuvos karininkų ir kareivių buvo perkeltos į vasaros stovyklas Pabradėje ir Varėnoje, Vilniuje buvę atskiri sovietų daliniai labai greitai pasitraukė nuo puolančios vokiečių kariuomenės.[8] Varėnos poligone sukilimas įvyko birželio 22 d. vakarą. Rusams traukiantis lietuviai būrėsi į grupes apie savo vadus. Pabradės poligone lietuvių karių sukilimas įvyko 24 d. Iš viso apie 5000 lietuvių kareivių pasitraukė iš sovietinių dalinių vengdami priverstinio pasitraukimo į Rusijos gilumą.[16] Vilniuje prasidėjo sukilėlių susišaudymai su atsitraukiančia Raudonąją armija. Vilniaus LAF vadovavimo ėmėsi Stasys Žymantas. Vilniuje sukilėliai atkūrė Lietuvos respublikos valdžią per 24 valandas, dar prieš įžengiant vermachtui. Buvo užimtas Vilniaus radiofonas, Gedimino kalno bokšte ir virš Vilniaus universiteto iškeltos Lietuvos vėliavos. Sukilimo metu žuvo virš 100 sukilėlių.

Prasidėjus vokiečių puolimui, NKVD skubėjo evakuoti 1700 politinių kalinių į Rusijos gilumą. Vokiečių aviacijos anskrydžių metu išsilaksčius apsaugai, Vilniaus LAF sukilėliai sugebėjo išgelbėti dalį žmonių atkabindami vagonus. 1941 m. birželio 24 d. 4 val. ryto iš Vilniaus išvežti 20 vagonų su daugiau kaip 600 kalinių, V. Bulvičius buvo tarp jų. V.Bulvičius liepos 3 d. atvežtas į Gorkio (dabar Žemutinis Naugardas) kalėjimą Nr. 1. Po ilgų tardymų ir kankinimų 1941 m. lapkričio 26-27 d. Maskvos karinės apygardos tribunolo nuteistas mirti. Nepaisant NKVD kankinimų, V.Bulvičius neišdavė bendražygių ir NKVD apie Vilniaus LAF sužinojo gerokai vėliau. Vytautas Bulvičius sušaudytas kalėjime, spėjama, kad jo palaikai užkasti šalia, Bugrovskojės kapinėse.[17] Prieš paskelbiant nuosprendį teismo posėdyje V. Bulvičius sakė:

„Mes, kariškiai, suprantame, kad įsitvirtinusi sovietų santvarka lietuviams gyventi neduos, kad politrukų kalbos apie būsimą tautų draugystę – iliuzija. Matėme mums ruošiamą genocidą, todėl rengėmės kovai. Ką, jūs manote, kad po mūsų mirties neatsiras patriotų mūsų krašte? Vis vien Lietuva ginkluosis ir ginsis, vis tiek Lietuva gyvuos. Baigdamas tvirtai šaukiu jus, tautiečiai, į kovą. Valio, nepriklausomoji Lietuva!“[11]

Diena vėliau Gorkyje buvo sušaudyti ir kiti areštuoti Vilniaus LAF steigėjai – Antanas Skripkauskas, Juozas Kilius, Juozas Radzevičius, Leonas Žemkalnis, Jurgis Gobis, Aleksas Kamantauskas ir Stasys Mockaitis. Brolis, taip pat karininkas Albinas Bulvičius[18] žuvo 1941 m. vokiečių aviacijos antskrydžio metu. V. Bulvičiaus žmona Marija Bulvičienė su dukromis po karo pasitraukė į JAV.

Įvertinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminimo įamžinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2009 m. birželio 20 d. VDU pastato (K. Donelaičio g. 52) antrajame aukšte atidengtas Birželio sukilimo vadovų portretų skulptūrinis bareljefas. Jame įamžinti šeši tarpukario VDU profesoriai ir studentai, svarbiausi Lietuvos aktyvistų fronto vadovai: Vytautas Bulvičius, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis ir Juozas Ambrazevičius (skulpt. Stasys Žirgulis).[19]

Krašto apsaugos savanorių pajėgų struktūra pavadinta V.Bulvičiaus garbei – Mjr. V. Bulvičiaus mokymo centras.

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“. 1939, 1994, 2018. ISBN 9786098193138

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Paminėtos Lietuvos aktyvistų fronto Vilniaus karinio štabo 70-osios žūties metinės“. Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 29 d..
  2. ↑ Vytautas Bulvičius. Karinis valstybės rengimas (spaudai parengė Eugenijus Jakimavičius). – V.: Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, 1994. – 273 p. – persp. – orig. leid. duom.: Kaunas, 1939.
  3. ↑ „Juozas Bulvičius“. Nuoroda tikrinta 2020 m. lapkričio 21 d..
  4. ↑ „Lietuvai 100. Juozas Bulvičius – mano senelis“. Suarchyvuotas originalas 2019-10-27. Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 27 d..
  5. ↑ „Pilypas Narutis prisimena 1941-ųjų birželį...“. Suarchyvuotas originalas 2016-08-20. Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 27 d..
  6. ↑ 6,0 6,1 „Dainius Noreika. 1941 m. Birželio sukilimas: fenomeno pažinimo ir vertinimo problemos“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2020 m. lapkričio 22 d..
  7. ↑ „Giedrius Grabauskas-Karoblis. Birželio sukilimas – pasipriešinimas okupacijai“. Suarchyvuotas originalas 2015-06-24. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 24 d..
  8. ↑ 8,0 8,1 „J. Jankauskas knyga „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje““. Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 27 d..
  9. ↑ „Bulvičiaus grupė“. Nuoroda tikrinta 2020 m. lapkričio 21 d..
  10. ↑ 10,0 10,1 „Pilypas Narutis prisimena 1941-ųjų birželį...“. Suarchyvuotas originalas 2013-10-20. Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 27 d..
  11. ↑ 11,0 11,1 „V.Bulvičius. Karinis valstybės rengimas““ (PDF). Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 27 d..[neveikianti nuoroda]
  12. ↑ „Gediminas Zemlickas. Slaptųjų protokolų šešėlyje““. Suarchyvuotas originalas 2019-10-28. Nuoroda tikrinta 2019 m. spalio 27 d..
  13. ↑ „Pilypas Narutis apie 1941 m. Sukilimą ir nacių kacetus“. Nuoroda tikrinta 2020 m. gegužės 27 d..
  14. ↑ „Lietuvos gyventojų 1941 m. birželio 14 d.–18 d. trėmimas“. Suarchyvuotas originalas 2019-10-03. Nuoroda tikrinta 2019 m. lapkričio 1 d..
  15. ↑ „Antanas Tyla. Birželio politinis sukilimas už Nepriklausomą Lietuvą: prieš bėgantį ir ateinantį okupantus“. Nuoroda tikrinta 2019 m. lapkričio 1 d..
  16. ↑ „Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“. Nuoroda tikrinta 2019 m. lapkričio 3 d..
  17. ↑ Eugenijus Jakimavičius. Vytautas Bulvičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 613 psl.
  18. ↑ „Bulvičius Albinas“. Suarchyvuotas originalas 2019-11-01. Nuoroda tikrinta 2019 m. lapkričio 1 d..
  19. ↑ Paminklai – Kauno miestas – - Centro seniūnija -