Jurgis Šaulys

Jurgis Šaulys
Gimė	1879 m. gegužės 5 d. Balsėnai, Švėkšnos valsčius, Raseinių apskritis
Mirė	1948 m. spalio 18 d. (69 metai) Luganas, Šveicarija
Veikla	valstybės ir visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, signataras
Partija	1902 m. Lietuvos demokratų partija
Alma mater	1912 m. Berno universitetas

Lietuvių delegacija Berlyne 1918 m. Sėdi, iš kairės: Jonas Staugaitis, Antanas Smetona, Konstantinas Olšauskas. Stovi, iš kairės: Jokūbas Šernas, Jurgis Šaulys, Juozas Purickis, Vilius Gaigalaitis, Martynas Yčas, Augustinas Voldemaras.

Jurgis Šaulys, įteikęs įgaliojimus Vokietijos prezidentui. 1931 m. gruodis

Jurgis Šaulys (1879 m. gegužės 5 d. Balsėnuose, Švėkšnos valsčius, Raseinių apskritis – 1948 m. spalio 18 d. Lugane, Šveicarija) – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, filosofijos daktaras, Nepriklausomybės Akto signataras.

Biografija

Išsilavinimas

Nuo 1887 m. mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, Palangos progimnazijoje, Vilniaus kunigų seminarijoje (1897–1899 m.), bet iš jos atleistas už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą. 1903 m. pradėjo studijuoti ekonomiką Berno universitete (Šveicarija), kurį baigė 1912 m. filosofijos daktaro laipsniu.

Valstybės ir visuomenės veikėjas

1902 m. dalyvavo varpininkų suvažiavime, 1902–1904 m. Lietuvių demokratų partijos narys ir vienas iš jos programos projekto rengėjų. 1904 m. vasarą pasitraukė iš demokratų partijos ir daugiau jokiai partijai nebepriklausė, liko kairiuoju liberalu.

1912–1915 m. dirbo finansininku Vilniaus žemės banke. 1915–1918 m. dalyvavo įvairiose konferencijose ir pasitarimuose Lietuvos valstybės klausimais. Įsteigė Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo, agronomijos teisėms ir pagalbai teikti organizaciją, dalyvavo Vilniaus piliečių komiteto veikloje. 1914–1915 m. dalyvavo Lietuvių politikos centro veikloje, 1916 m. atstovavo Lietuvai Lozanos lietuvių II konferencijoje.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktas į Lietuvos Tarybą, buvo jos generalinis sekretorius ir pirmasis vicepirmininkas. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1918–1923 m. ir 1927–1946 m. laikotarpiais dirbo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Jis pirmasis Lietuvos valstybės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje (1918–1919 m.), Šveicarijoje (1919 m.), Italijoje (1921–1923 m.), Vatikane (1927–1931 m.), vėl Vokietijoje (1931–1938 m.), Lenkijoje (1938–1939 m.), vėl Šveicarijoje (1939–1946 m.).

1933 m. vedė italų operos dainininkę Mafaldą Salvatini, pora apsigyveno Šveicarijos Suviglianoje (dabar Lugano miesto dalis). Kurį laiką kartu gyveno žmonos sūnūs iš pirmos santuokos Rolfas ir Horstas. Po mirties sutuoktinių amžino poilsio vieta tapo Lugano Kastanjolos kapinių kolumbariumas.

Spaudos darbuotojas

Dar besimokydamas Palangos progimnazijoje, dalyvavo slaptame lietuvių moksleivių būrelyje, kuriame pamilo lietuvių literatūrą, lietuvių kalbą, o mokydamasis Vilniaus kunigų seminarijoje jau pats subūrė lietuvių klierikų būrelį, įkūrė draugiją, kuri slaptai skaitė ir platino rusų uždraustą lietuvišką spaudą, knygas. 1900–1901 m. suorganizavo Vilniuje slaptus lietuvių kalbos kursus, kuriuose pats dėstė.

Rašė į lietuvišką spaudą: „Vienybė Lietuvninkų“ (JAV), „Tėvynės sargas“, „Žinyčia“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Darbininkų balsas“, „Gazeta Wileńska“, „Draugas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų senovė“ ir kt. Redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“ (1903–1904 m.), „Lietuvių žinias“ (1914–1915 m.), „Klaipėdos žinias“ (1924 m.), „Lietuvos keleivį“ (1924 m.), „Memel-Zeitung“ (1924–1925 m.) ir kt. ^[1]

Spaudoje pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais: Jurgis Baublys, Juozas arba Jurgis Bekampis (J.B., J.B.K., J. Bk., J. Bek. ir pan.), Mažagetas arba Mažagitas, Kadagys, Vaivoras, Šauklys, Špogas, Žabinkštis ir kitais.^[2]

Į lietuvių kalbą išvertė Sofoklio „Antigonę“ (1903 m.), V. Krakovskio „Naująją Zelandiją“ (1905 m.), Eschilo dramą „Prikaltas Prometėjas“ (1905 m.), „Kas tie socialdemokratai?“ (1906 m.), „Nihilistai“ (1913 m.). Vertė į lietuvių kalbą lenkų archeologo L. Kšivickio, su kuriuo per vasaros atostogas yra tyrinėjęs Lietuvos piliakalnius, veikalą „Žemaičių senovė“.

Prisidėjo prie pasikalbėjimo knygelės „Kalbėk angliškai“ (1945 m.) sudarymo. Dr. Jurgis Šaulys buvo didelis bibliofilas. Yra tvarkęs rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvo biblioteką (1902–1903 m.). 644 senus spaudinius, susijusius su Lietuvos istorija, jis yra padovanojęs VDU (1938 m.). 1952 m. jo biblioteką ir dalį archyvo įsigijo Pensilvanijos universitetas Filadelfijoje (JAV), kitą dalį archyvo, kuriame daugiausia asmeniniai J. Šaulio dokumentai, 2000 m. jo giminaičiai perdavė Lietuvos Nepriklausomybės Signatarų namų muziejui Vilniuje.

Įvertinimas

• Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinas (1934 09 08)
• Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinas (1938 02 16)
• Šventojo sosto Šv. Grigaliaus I laipsnio ordinas (1927)

Atminimo įamžinimas

• Jurgio Šaulio gimtinėje pastatytas stogastulpis (1989 m., skulpt. V. Savickis).
• Veiviržėnų miestelyje J. Šaulio vardu pavadinta gatvė.
• Išleistas pašto ženklas su J. Šaulio atvaizdu (1996 m., Lietuvos paštas).
• 2013 m. Jurgio Šaulio vardu pavadinta Veiviržėnų gimnazija.

Šaltiniai

1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 485 psl.
2. Jurgis Šaulys Archyvuota kopija 2021-09-17 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo Biblioteka

• Nepriklausomybės signatarų puslapis
• Lietuvių enciklopedija. T. XXIX. Boston, 1963. – P. 371
• Lietuvių enciklopedija. T.XXXVII. Boston, 1985. – P. 568
• Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904: žinynas (sud. Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius). – V.: Diemedžio leidykla, 2009. – 670 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-23-117-2 – P. 458.

Literatūra

• Vytautas Plečkaitis . Nepriklausomybės akto signataras Jurgis Šaulys. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015.

Nuorodos

• Jurgis ŠAULYS (1879–1948) | lrs.lt