Rusnė

Kitos reikšmės – Rusnė (reikšmės).

Rusnė
Viena pagrindinių – Neringos g.
Rusnė
55°17′49″š. pl. 21°22′34″r. ilg. / 55.297°š. pl. 21.376°r. ilg. / 55.297; 21.376 (Rusnė)
Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Šilutės rajono savivaldybė
Seniūnija	Rusnės seniūnija
Gyventojų (2021)	1 131
Vikiteka	Rusnė
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Rùsnė Kilmininkas: Rùsnės Naudininkas: Rùsnei Galininkas: Rùsnę Įnagininkas: Rusnè Vietininkas: Rùsnėje
Istoriniai pavadinimai	vok. Ruß

Rusnė  – miestelis Šilutės rajono savivaldybės pietvakariuose, Rusnės saloje, Nemuno deltos RP. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Veikia Šilutės Pamario progimnazijos Rusnės skyrius, paštas (LT-99047), Rusnės katalikų koplyčia, dviračių takas (įrengtas 2005 m.), apžvalgos bokštelis ir aikštelės. Antrą birželio sekmadienį Rusnėje vyksta bienalė „Išbėg, išbėg iš Rusnės kiemelio“. Istorijos paminklas – Rusnės pilkapis.

Rusnės bažnyčia

Buvę teismo rūmai

Kelias į Šilutę pavasarį

Etimologija

Rusnės miestelio pavadinimas – vandenvardinis vietovardis, susidaręs nuo Rusnės upės.^[2] Anksčiau Rusnės upė tekėjo per Rusnės miestelio teritoriją, po dabartine Neringos gatve,^[3] nors kartais Rusne vadinama Nemuno atšaka nuo Gilijos iki Atmatos. Upėvardis kilęs nuo žodžio rusnoti – „lėtai tekėti“. Senesnė vietovardžio lytis yra Rusnia, kuri gali būti siejama su senovės indų kalbos žodžiu rusati – „pilti, lieti“.^[4]

Kalbininkas Vilius Kalvaitis (1848–1914) vietovardį rašė Rusnis, vokiečiai kaimą vadino 1540 m. Rösse, Russe, Ruße, Ruß.^[5]

Liaudies etimologija byloja, kad Rusnė nuo seno buvusi mylimiausia Nemuno dukra. Tačiau gražuolę Rusnę įsimylėjęs dievaičio Bangpūčio sūnus Vakaris. Vieną tylų vakarą atskriejęs jis prie Nemuno ir ėmęs pasakoti tėvui apie meilę jo dukrai, prašęs Rusnės rankos. Bet Nemunas atkakliai tylėjęs – tokia gėla jį suėmusi vien pamanius, kad reikėsią skirtis su mylima dukrele. Tada pirmą audringą naktį Vakaris slapta išvežęs Rusnę į savo tėvo Bangpūčio namus. Ilgai neatleidęs Nemunas apsukriajam Vakariui, pykęs jis ir ant dukters. Tik vaikaičių sulaukęs – pamatęs Atmatą, Skirvytę, Pakalnę, Vorusnę, Vytinę vėl nušvitęs džiaugsmu. Taip legenda aiškina ne tik Rusnės, bet ir Nemuno deltos upelių vardus.^[6]

Dar vienas padavimas pasakoja, kad priešais Rusnę mariose buvusi sala Perkūnkalvė, kurioje buvusi senovės lietuvių ir prūsų šventykla Romuva. Čia degusi amžinoji ugnis, ji rusenusi kurstoma visą laiką ąžuolinėmis malkomis.^[7]

Geografija

Miestelis įsikūręs saloje – Nemuno deltoje, tarp Atmatos ir Skirvytės upių (per vidurį – Pakalnės upelis). Miestelis pasiekiamas moderniu tiltu per Atmatą. Su Šilute jungiasi keliu  206  Šilutė–Rusnė . Pastatytas Rusnės kabamasis tiltas pėstiesiems. Kitas Skirvytės krantas priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai. Gyvenvietė įsikūrusi potvynių zonoje. Nuo potvynių ją saugo pylimai, saloje įrengta polderių sistema su 20 vandens kėlimo stočių. 2019 m. pastatyta Rusnės estakada, užtikrinanti susisiekimą ištisus metus.

Istorija

Istoriniai šaltiniai mini, kad 1365 m. Kryžiuočių ordino magistras leido klaipėdiečiams Rusnės saloje ganyti gyvulius, šienauti, laisvai kuro ir statybos reikalams pasirinkti ir kirsti mišką. XIV a. pabaigoje minimos ir pirmosios gyvenvietės – Vorusnė ir Rusnė.

1419 m. pastatyta pirmoji Rusnės bažnyčia (įrašyta bažnyčios bokšto vėjarodėje), 1448 m. įsteigta smuklė. Nuo 1498 m. Rusnės žvejai naudojosi laisvos žvejybos teise (atnaujinta 1617 m.). 1544 m. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis išleido įsakymą laikyti pamaldas lietuvių ir kuršių kalbomis. 1583 m. įsteigta parapinė mokykla.

Po Šiaurės karo 1709–1711 m. dėl epidemijų labai sumažėjo žmonių Klaipėdos krašte. Į Klaipėdą buvo atkeltos 233 šeimos, kurių dalis įsikūrė ir Rusnėje. 1810 m. įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje vandens matavimo stotis.^[8] 1809–1827 m. pastatyta Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia (bokštas iki laikrodžio sumūrytas 1827 m.). 1838 m. sienos sutvirtintos kontraforsais. XIX a. 2-ojoje pusėje Rusnėje veikė keli knygynai, bibliotekos, Rusnė priklausė Šilutės apskričiai.^[9]

1897–1904 m. Rusnėje buvo Alberto Butkeraičio spaustuvė, knygrišykla ir knygynėlis. 1911–1918 m. dirbo brolių Adolfo ir Jurgio Vebelių spaustuvė, knygrišykla, knygų ir kanceliarinių prekių krautuvė, knygynėlis.

1923–1939 m. Rusnė buvo valsčiaus ir parapijos centras. Veikė žuvies perdirbimo, miško apdirbimo įmonės, muitinė, pasienio policijos punktas, Šilutės valsčiaus teismo skyrius, trijų komplektų liaudies mokykla, dirbo gydytojas, dantistė, 5 restoranai, 14 krautuvių. Vyko turgus.

1926 m. kelyje iš Šilutės į Rusnę pastatytas Prezidento K. Griniaus tiltas potvynių vandenims praleisti.

1944 m. spalio 9 d. susprogdintas į salą vedęs Peterso tiltas.

1946 m. Rusnėje įsteigta pradinė mokykla (kurį laiką pamokos vyko rusų ir lietuvių kalbomis, vėliau – lietuvių), kuri nuo 1950 m. – septynmetė, nuo 1955 m. – auganti vidurinė. 1946 m. įkurtas Rusnės žuvies priėmimo kombinatas, o 1948 m. įsteigta Telmano vardo žvejų artelė, kuri 1959 m. perorganizuota į Rusnės žuvininkystės ūkį. 1946 m. atidaryta biblioteka, 1948 m. – kultūros namai.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1949 m. prie Rusnės prijungtas Skirvytėlės kaimas, kuris tapo Skirvytėlės gatve (nuo 1953 m. – Žvejų gatvė). 1952 m. Rusnėje įsteigta kurčiųjų ir nebylių mokykla-internatas, kuri 1961 m. reorganizuota į Rusnės pagalbinę mokyklą-internatą (1991 m. pakeistas pavadinimas – specialioji internatinė mokykla). Nuo 1955 m. įsteigta vaistinė, vaikų darželis, 1957 m. – ligoninė. 1961 m. pradėjo veikti žuvivaisos įmonė, nuo 1962 m. – ichtiologinė stotis.

1967 m. prie Rusnės miesto teritorijos prijungta visa Rusnės sala. 1974 m. atstatytas tiltas per Atmatą (332 m ilgio, 15 m aukščio, prieš tai keldavo keltas). Rusnės seniūnijos teritorijos apsaugojimui nuo potvynių buvo įrengta polderių ir vandens kėlimo stočių sistema, pastatyti pylimai, upių krantai sutvirtinti gelžbetoninėmis plokštėmis. Nutiesti keliai, pastatyti gelžbetoniniai tiltai. Numelioravus dirvas, rusniškiai tapo garsūs ne tik rūkyta žuvimi, bet ir ankstyvosiomis bulvėmis.

1988 m. Rusnėje buvo žvejybos uostas su laivų remonto įmone, žuvų apdirbimo įmonė, ichtiologinė laboratorija, meteorologinė stotis, melioracijos statybos valdybos aikštelė, Šilutės raj. ligoninės skyrius (35 lovos), vaistinė, vidurinė mokykla, pagalbinė internatinė mokykla, du vaikų lopšeliai-darželiai, 3 žolės miltų agregatai, 5 vandens siurblinės, žuvininkystės ūkis. 1990 m. Rusnės žuvininkystės ūkis turėjo 4573 ha žemės, 1966 galvijus, 20 tūkst. ančių, 111,8 ha tvenkinių žuvų auginimui; žvejojo Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune. 1992 m. jo pagrindu susikūrė 7 žemės bendrovės, kurios vėliau buvo privatizuotos ir iki šių dienų bedirba tik dvi. Žvejyba verčiasi per 80 smulkių įmonių.

1997 m. sausio 30 d. pakeistas Rusnės miesto statusas ir ji tapo miesteliu.^[10] 2005 m. liepos 1 d. Prezidento dekretu patvirtintas Rusnės herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1525–1701 m.	?	?	Prūsijos kunigaikštystė
1701–1750 m.	?	?	Prūsijos karalystė
1750–1818 m.	Rusnės valsčiaus centras	Klaipėdos apskritis
1818–1871 m.		Šilutės apskritis
1923–1939 m.
1946–1950 m.	apskrities pavaldumo miestas
1950–1959 m.	rajoninio pavaldumo miestas
1959–1993 m.		Šilutės rajonas
1993–1995 m.	Rusnės apylinkės centras
1995–	Rusnės seniūnijos centras	Šilutės rajono savivaldybė	Klaipėdos apskritis

Architektūra

Rusnėje gausu architektūros ir technikos paminklų: senieji žvejų kaimai, žvejo laukininko etnografinė sodyba-muziejus, Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia.

Rusnės miestelio istorinė dalis nuo 1992 m. įtraukta į Kultūros paveldo registrą (unik. kodas 2933).^[11] Čia vyrauja susiformavusi radialinio plano struktūra su pagrindinėmis Neringos, Šilutės, Nemuno, Taikos gatvėmis ir trikampe turgaus aikšte miestelio centre. Dominuoja vakarų–rytų kryptimi per miestelį nusidriekusi Neringos gatvė bei į ją ir turgaus aikštę sueinančios gatvės. Miestelio centro dominantės – evangelikų liuteronų bažnyčios bei buvusių teismo rūmų pastatai. Centrinėje dalyje vyrauja XIX a. II p. – XX a. 8 deš. perimetriniam užstatymui būdingas namų statymas sklype prie gatvės linijos ir ūkinės dalies formavimas palei sklypų ribas. Teritorijos pakraščiuose susiformavęs to paties laikotarpio sodybinio užstatymo tipas su būdingais gyvenamosios ir ūkinės paskirties pastatais.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.
1871 m.[12]	1875 m.[13]	1880 m.	1885 m.[14]	1890 m.	1905 m.[15]	1910 m.[16]	1925 m.	1959 m.^sur.[17]
1 952	2 135	2 124	2 078	2 120	1 937	1 826	2 872	2 306
1970 m.^sur.[18]	1976 m.[19][20]	1979 m.^sur.[21]	1989 m.^sur.[22]	2001 m.^sur.[23]	2011 m.^sur.[24]	2016 m.	2021 m.^sur.[25]	-
2 597	2 700	2 378	2 138	1 642	1 274	1 630	1 131	-
Demografinės raidos histograma

Žymūs žmonės

• Juozas Ambrozaitis – mikrobiologas, filosofijos m. daktaras.
• Heinrich Ancker (1850–1900) – politikas, Reichstago deputatas.
• Augustas Baldžius (1883–1952) – Klaipėdos krašto visuomenės ir politikos veikėjas.
• Rimgaudas Geleževičius (1956–), politologas, žurnalistas, humanitarinių mokslų daktaras.
• Gerhard Gregor (1906–1981) – vargonininkas, pianistas.
• Rudolf Jenett (1914–1998) – Bundesvero generolas majoras ir Liuftvafės majoras.
• Charlotte Keyser (1890–1966) – rašytoja, dėstytoja.
• Kazys Jasinskas (1925–1990) – muzikologas, vertėjas.
• Idalija Žukauskaitė-Ragelienė – tautodailininkė.

Rusnėje taip pat gyveno ar tebegyvena lietuvių raštijos darbuotojai, kunigai Mykolas Gaidys, Lozorius Zengštokas, Jonas Jokūbas Šperberis, poetė bibliotekininkė Birutė Gaigalienė, poetas bibliotekininkas Juozas Kinderis, poetė, pedagogė Aldona Kazlauskienė, biologas, mokslininkas Kazys Gaigalas, agrarinių mokslų daktaras, žvejo etnografinės sodybos-muziejaus įkūrėjas Kazimieras Banys, tautodailininkas Egontas Pėteraitis.

Galerija

• 
  Neringos g. Rusnėje
• 
  Kapas Rusnės bažnyčios šventoriuje
• 
  Žvejai Rusnės saloje
• 
  Rusnė nuo Rusnės upės pusės
• 
  Pakalnės upė žiemą
• 
  Paminklas Hermanui Kalenbachui ir Mohandui Gandžiui Rusnėje
• 
  Tiltas per Atmatą į Rusnę

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 185
3. Kęstutis Demereckas laidoje „Paveldo kolekcija. Kelionė laiku po Nemuno deltą“. LRT, 2020-11-29.
4. 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 306
5. Dietrich Lange: Geographisches Ortsregister Ostpreußen einschließlich des Memelgebietes, des Soldauer Gebietes und des Reg.-Bez. Westpreußen (1919-1939)
6. Algimantas Semaška. „Pasižvalgymai po Lietuvą“ (trečias papildytas ir atnaujintas leidimas). – Vilnius, „Algimantas“, 2005. // psl. 520
7. 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 306
8. Upės. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 79 psl.
9. Ruś (5). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. X (Rukszenice — Sochaczew). Warszawa, 1889, 20 psl. (lenk.)
10. LR Vyriausybės nutarimas nr. 70.
11. „Rusnė“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2018-03-08.
12. Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
13. 1925 m. Klaipėdos krašto surašymo duomenys (vok.)
14. Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1888 // psl. 2–18.
15. Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
16. Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de
17. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
18. Rusnė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 128 psl.
19. Rusnė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 587 psl.
20. Rusnė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 598
21. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
22. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
23. Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
24. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
25. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Nuorodos

• Rusnė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 695 psl.
• Miesteliai.lt Archyvuota kopija 2008-02-13 iš Wayback Machine projekto.
• Rusnės kaimo turizmo draugija
• B. Sabakonienė. Buvusi Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia // PRPI, 1977.
• J. Totoris. Rusnės buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia // PRPI, 1984.

Aplinkinės gyvenvietės
	Uostadvaris – 8 km Pakalnė – 4 km	Šyškrantė – 3 km	ŠILUTĖ – 8 km